Jei “OFF’o” organizatoriai darytų prezentaciją, tarkim, Silezijos ar ir visos Lenkijos turizmo centrui, būtume neblogas case study. Iš pradžių čia važiuodavome tik festivalio dienoms – penktadienį atsirandi Katovicuose, pirmadienį suki ienas atgal. Kuo toliau, tuo labiau šį kelionė plečiasi. Iš pradžių ištyrinėjome apylinkes: aplankyta Krokuva ir Aušvicas, nusileista į istorinę Guido anglies šachtą, pasivaikščiota po pavyzdinį darbininkų miestelį Nikišovece. Vėliau kelionė išaugo iki haikinimo po Tatrus, o šiemet virto 10-ies dienų turu po visą Lenkiją: Vilko irštva – Olštynas – Malborkas – Gdanskas – Lodzė – Katovicai. Tradicinis “OFF” festivalis tapo puikiu baigiamuoju šios kelionės fejerverku.
Artėjant prie Trijų tvenkinių slėnio pasitinka žmonių eilė – nors lankomės čia jau keliolika metų, to dar nebuvome matę. Net ir tais metais, kai festivalio prieigose kabėdavo ženklai “Sold out”. Tikrąja to žodžio prasme kilometrinė eilė ir keli žmonės su plakatais “Pirkčiau bilietą”. Štai tau ir festivalių tuštėjimo metas apie kurį jau kelis metus kalba medija. Galbūt įvyko natūralus apsivalymas nuo renginių, kurių organizatoriams labiau rūpėjo skaičiai, o ne muzika. “OFF’as” toliau spaudžia on ir skelbia, kad nebeliko nei vienos dienos, nei viso festo bilietų. Nors nepasakytum, kad hedlaineriai tokie jau wow: Kraftwerk, James Blake, Fountaines DC, iš kurių Blake’as, kaip kažkas dainavo, ain’t talking about my life.
Pasikeitimų ne daug. Vienas pagrindinių – vietoje literatūrinės kavinės-knygyno įkurta lenkiško džiazo scena. Ir, berods, jau antrus metus veikianti nedidelė Blik palapinė skirta kylantiems Lenkijos atlikėjams. Prie šios palapinės vyksta integracija su kurčiaisiais ir aklaisiais: dainų žodžius į gestų kalba konvertuoja šokantys vertėjai, gali pabandyti užsirišti akis ir su neregio lazdele pavaikščioti po festivalį.
Iš pirmo žvilgsnio mažiau maisto (dingo mūsų mylima vieta, dideliuose puoduose virdavusi puikius karius) ir daugiau alkoholio taškų. Na, ir šiemet festivalio alus yra “Lech”, bet galima paragauti ir itališko bei čekiško. Kadangi sold out’as, visur eilės, o internete žmonės skundžiasi, kad savo vandens įsinešti neleidžia, o festivalio teritorijoje prieiga prie vandens minimali. Gerai, kad oro sąlygos pakenčiamos, nes paprastai tokiu metu Sileziją sviliną karščiai, o šiemet ir lietumi dosniai palaisto.
PENKTADIENIS
Pirmieji festivalyje pasitinka Los Campesinos! iš Velso matyti kitų festivalių programose ir groję “OFF’e” prieš 11 metų, bet taip niekada ir negirdėti gyvai. Daug juodai apsirengusių vyrų ir moterų prisistato kaip “pirma ir vienintelė UK emo grupė”. Kaip sakė vokalistas, esame sena grupė ir kai kurie jūsų turbūt net nebuvote gimę, kai pradėjome. Iš pradžių jų energija lyg ir kabina, tačiau ilgiau klausant nieko daugiau ir neįvyksta. Sleeper hits for weeping dipshits since 2006. Tuštoka, nes dauguma vis dar stovi eilėje prie įėjimo.
Braziliški bitlai, su ankstyvaisiais Pink Floyd lyginami, kartu su Gilberto Gil pradėję Tropicalia judėjimą Os Mutantes yra garbinami tokių atlikėjų kaip Flying Lotus ar Devendra Banhart, bet realybėje skamba skystokai. Čia turbūt tas atvejis, kai kalba praeities nuopelnai, o ne dabartis. Mintyse kažkodėl kilo vaizdinys, kad IVTKYGYG su Baru priešakyje scenai, kuri vadinasi Eksperymentalna, būtų tikę labiau. Todėl išnaudojame galimybę ir pasiklausome lenkų Anchey Nocon trio. Šviežia ir nuoširdu.
Vietoje truputį dirbtinai užhaipintų airių Kneecap (kažkas gal matė filmą apie juos “Kino pavasaryje”), einame į nuošalią “Trojka” sceną pas Machine Girl iš “New York fucking C”. Nežinau, ar įmanoma klausytis jų įrašų, bet gyvai šis trio išsprogdina visą palapinę. Punk, breakcore, jungle, noise, gabber, industrial, rave ir kai atrodo, kad kažką apie Machine Girl supratai – galvok iš naujo. Vokalistas eilinį kartą neria į publiką ir, žėk, jau dainuoja užsilipęs ant garso operatoriaus pakylos. Mėsmalė arba totalna masakra, kaip pasakytų lenkai. Galvoju, gaila, kad tokios grupės kaip mūsų Motina neturi tokios imlios publikos, kuri suteiktų jiems daugiau pasitikėjimo.
Persikeliame į šalia esančią antrą pagal dydį “OFF’o” sceną, kur laukia Fat Dog. Grupė iškilusi London naujosios muzikos inkubatoriuje “The Windmill” kartu su Black Midi, shame, Squid ir kitais. Iš pradžių muzikantai atrodo šalti ir arogantiški, bet po truputį ryšys su publika atsiranda, vokalistas nulipa nuo scenos pas žmones ir daugiau atgal nebegrįžta. Garso po Machine Girl lyg ir mažoka, bet grupių skambesys savo eklektika turi kažką bendro. Greitai vis jau šokame pagal gaivinantį electropunk, synthpop, rave mišinį, o desertui Fat Dog dar užmeta ir klezmerio suktinio. Labai vietoje nuskamba “Peace Song”. Kas domisi leiblais – “Domino” produkcija.
Iškart po to laukė turbūt pagrindiniai šių metų festo veikėjai – Kraftwerk iš Diuseldorfo 1970 m. pradėję tai, kas vėliau virto elektronine muzika. Daugiau nei prieš 20 metų lankėmės jų “atsisveikinimo” turo koncerte Rygoje. Kaip netrukus paaiškėjo Kraftwerk vėl “pasisveikino” ir pertraukomis važiuoja savo autobanu iki šiol. Tamsoje švytėjo keturi darbastaliai ir vyriškiai šviečiančiais kostiumais. Viskam akomponavo puikios teutoniškai stilingos projekcijos. Visi didžiausi hitai nuo “Trance Europe Express” iki “Tour de France”. Atrodytų nieko naujo, bet prikaustė dėmesį ir nepaleido iki galo. “Radioactivity”, deja, prie senų pavadinimų atsirado ir naujų – Fukushima. Vietinių džiaugsmui “Pocket Calculator” buvo atliktas lenkų kalba. Jestem operatorem… Kontroluje! Komponuje! Vakarą užbaigę šiuolaikiškai skambanti “Music Non Stop” versija.
Užmetėme ausį į HiTech. Jų albumas “Honeypaqq vol.1” vadinamas vienu geriausių šių metų leidiniu, jie šokdino visus nuo “Coachella” iki “Berghain”, bet galbūt tai buvo kitomis aplinkybėmis. Palikome juos šokdinti “OFF’o” ir patraukėme ilsėtis. Pakeliui įmetėme keletą zlotų gatvės būgnininkui, kuris kasmet linksmina išeinančius.
ŠEŠTADIENIS
Antroji diena prasideda su tolimojo Taivanio atvykusiu projektu Mon Tong. Pastaruoju metu Taivanis gana aktyviai eksportuoja savo muziką ir kitus menus, taip matyt norėdamas būti Vakarų dėmesio lauke ir priminti apie save. Kaip ir mums, jiems nuolat grasina didesnysis kaimynas. Broliai užsiriša ant akių raudonas juostas ir pradeda sempluoti įvairius tradicinius ir nelabai garsus, o vėliau ant viršaus kloja boso ir gitaros sluoksnius. Plaukiantis kontempliacinis dienos garso takelis pamažu nunešantis iš čia į ten.
Jei kažkas dar geivelėjosi po pirmos dienos, juos galutinai išblaivino ant didžiosios scenos stojęs trio Lambrini Girls, tęsiantis rėksmingas ir aršias riot grrrls tradicijas. Prieš tris metus šioje pačioje scenoje buvo vienos šio judėjimo pradininkių Bikini Kill. Kaip būdinga laikmečiui, Lambrini merginos savo feministinį pankroką dar labiau pagriežtino ir pagreitino. Prieš kelis metus Braitone pradėjusią grupę pastebėjo Iggy Pop ir pakvietė kartu įrašyti depešų “Personal Jesus” versiją. Nuo lambrinių kliuvo visiems: policijai, visiems, abejingiems prievartai artimoje aplinkoje, Palestinos, Sudano ir Kongo priešininkams, homofobams ir kitiems – prakalbos sudarė turbūt kokią 1/5 pasirodymo dalį. Pirmą kartą matėme koncerto metų statomą human pyramid of needs, kurios viršuje atsidūrė mergaitė su Eminem maikonu. Asketiškas trio savo pankiška energija visiškai užpildė didžiulę sceną. Tik šių metų pradžioje debiutinį albumą “Who Let the Dogs Out” išleidusiai grupei viskas dar priešaky. Gaila, kad mūsiškėms Crucial Features nepavyko išlaikyti lygsvaros, nors, atrodo, Eiedma metė kelią dėl takelio ir nepasiklydo.
Jau kurį laiką ritasi haipo banga susijusi su britais Panchiko. 2000-taisiais jie išleido kasetę “D>E>A>T>H>M>E>T>A>L” ir… išsiskirstė. Prieš kelis metus kažkas Amerikoje iškasė šį įrašą iš nebūties, susirado pačius muzikantus ir įkalbėjo juos atsikurti. 2023-aisiais Panchiko perleido minėtą įrašą, ruošiasi išleisti naują ir sėkmingai turuoja Amerikoje ir Europoje. Skamba neįtikėtinai, bet gyvai tai neskamba taip gerai. Galbūt po Lambrini Girls daug kas skambėtų skystokai…
Amerikiečių Have A Nice Life istorija skamba truputį panašiai. Nieko nesitikėdami jie 2008-taisias išleido albumą “Deathconsciousness”. Visų nuostabai, My Bloody Valentine, Joy Division, Nine Inch Nails ir Swans atmosfera pasirodė labai daug kam įdomi. Net Lil Peep panaudojo šio įrašo semplą. Deja, gyvai tuo įsitikinti nepavyko. Nutiko interneto laikais būdingas dalykas, kai susidomėjimą atlikėjais ne visada gali nuspėti – trečioje pagal dydį scenoje grojusi grupė pasirodė įdomi pusei festivalio, visas prieigas užpildė minia, galėjai tik iš tolo klausytis koncerto. Netrukus žaibai ir liūtis galutinai pritrombavo palapinę žmonių ir teko spūdinti šalin.
Japonai envy pratęsė, kaip juokais pavadinome “Facial Tumour booking” grandinę Have A Nice Life > envy > Portrayal of Guilt. Tiems, kas nežino, lietuviai FTB jau daug metų maitina Vilnių įdomios sunkesnės renginiais – būtinai pasekite juos, jei domina tokie garsai.
Taigi, envy po praėjusios liūties, skambėjo kaip revelacja. Savo erdve ir harmonijomis šiek tiek priminė vyresnius tėvynainius Mono, pridėdami screamo, post-hardcore motyvų. Vokalistas nuolat teatrališkai dirigavo ir šnekėjo kaip S.Povilaitis, beje, ne angliškai, o japoniškai. Galbūt jei būtų pavykę pamatyti Have A Nice Life būtų buvę kitaip, bet dabar pagaliau žiauraus grožio paukštė gavo progą paskraidyt. Nieko nuostabaus, kad šie japonų veteranai apšildė tokius kolegas kaip šį rudenį Vilnių pagaliau pasieksiančius Modwai (spėkite kieno bookingas? Taip, žinoma, minėtų FTB) ar savo karjeros pradžioje čia grojusius Deafheaven.
Po emocingų ir nuoširdžių envy amerionai Portrayal of Guilt skamba tolimai ir monotoniškai – tiesiog užverčia lavina triukšmingo death metalo. Užsimerki ir leidiesi nešamas garso srovės. Jokių nesąmonių tik death rafting.
Praleidžiame pusvalandį su festivalyje sutiktu pažįstamu lietuviu, jis eina klausytis hiphopo iš Pietų Korėjos, mes duodame šansą šiandieniniais the KLF vadinamais Two Shell. Deja, energijos baterijos jau mirksi, prašydamos pakrauti, o britai groja pernelyg tiesmukai ir be nuotykių – ne visada galima pasitikėti festivalių aprašymais. Galbūt Hypnosis Therapy būtų atlikę terapiją, bet čia jau festivalių loterija – negali būti visur vienu metu.
SEKMADIENIS
Sekmą dieną pradedame su legendinio afrobeat karaliaus Fela Anilkulapo Kuti sūnumi Seun Kuti. Savo laiku, kaip klausėme daug pankroko ir hardkoro, kažkas atnešė iš pradžių audio, o paskui ir video su Fela įrašais. Iš Nigerijos kilęs politizuotas ir socialiai aktyvus, stipraus ritmo žanras mums tuomet labai tiko. Buvo smagu vėl išgirsti afrobeatą gyvai (kažkada teko susidurti su puikaisiais Antibalas iš Bruklino), tačiau Seun tiesiog seka tėvo pėdomis ir, deja, neprideda nieko naujo, šiek tiek primindamas tėvo saldesnę budget opciją. Panašiai kaip Ziggy Marley savo tėvo šešėlyje.
Seun ne pirmas ir ne paskutinis festivalyje pasisakė už Palestiną, vėliavos publikoje ir scenoje bei šūkiai “Free free Palestine” lydėjo viso festivalio metu. Tuo tarpu apie Ukrainą nebuvo nė žodžio (išskyrus kelis abstrakčius pasisakymus apie strange times ir panašiai). Vėl grįžtame prie hype’n’trend, kuris dažnai pasigauna ir nusineša visas kritinio mąstymo užuomazgas. Kažkodėl visi žymiai aršiau pasisako apie įvykius už 2500 kilometrų, bet tyli apie tai, kas vyksta už kelių šimtų km. Jūs rimtai manot, kad atlėpausis Netanyahu yra didesnis evil už buratiną Putlerį? Užtikrintai stojat į pusę tų, kurie iš pasalų užpuolė tokius, kaip jūs festivalininkus? Menkai apsirengusioms lambrinėms Palestinoje greitai užmautų maišus ant galvų, vargu, ar jos ten galėtų skleisti savo vakarietiškas “erezijas”…
Toliau laukė vienas didžiausių šių metų atradimų – tiesmukas ir asketiškas duetas Soft Play iš Velso. Pradėję su pavadinimu Slaves, po 10-ties metų jie persivadino į Soft Play ir buvo nominuoti “Mercury” prizui. Užaugę klausydami old school pankroko ir repo, jie kažkiek primena ankstyvuosius Beastie Boys įrašus, ne veltui jų trečiąjį albumą prodiusavo pats Mike D.
Prisipažinę, kad jie dviese todėl, kad savo laiku niekas nenorėjo prisijungti prie jų grupės, jie išfuckino hi-hatą ir bosą – tik rudimentinis būgnų komplektas, gitara ir balsas. Stovintis būgnininkas-vokalistas ir šokinėjantis gitaristas. Nežinau, kaip jų įrašai, bet gyvai sugriebė visus už gerklės. Pakvietė visus veipintojus išpūsti dūmus ir iškart išvadino juos wankeriais. Pas publiką nusileidęs būgnininkas Isaac padarė tai, kas galėtų būti firminis Lambrini Girls ėjimas – priešais sceną atlaisvino didelį plotą ir pakvietė jame mošintis tik merginas, be chlopakų. Pamatytumėt, kaip atrodė female only moshpit! Merginai iš publikos gitarą atidavęs Laurie, vėliau turėjo keliskart paprašyti ją atiduoti, nes dėmesio centre atsidūrusiai “gitaristei” 10 sekundžių šlovės neužteko.
Gambijoje gimęs, bet Koventryje Anglijoje užaugęs Pa Salieu ant didžiosios scenos išvedė savo raudonųjų berečių combat pajėgas. Vadinamas trūkstamą britų repo jungtimi ir negalinčių kalbėti balsu, jis orginaliai maišo britišką ir afrikietišką skambesį: minėtą afrobeat, grime ir UK drill’ą. Perkusijomis ir trimitu papildytos aranžuotės kabina ir užlaiko prie scenos. Pa Salieu elgiasi gana santūriai – neatrodo, kaip žmogus beveik du metus atsėdėjęs kalėjime už smurtą – dalyvavimą masinėse muštynėse.
Belaukdami festivalio kulminacijos, mažiausioje scenoje paklausome lenkų Balkon. Po didelių erdvių ir daug šviesų,viskas atrodo čia-ir-dabar, o muzikantai paprasti ir nuoširdūs. Įdomus gitarinis noise rokas.
Pernai Vilniuje Lukiškių kalėjimo scenoje groję airiai Fontaines DC jau vadinami “naujaisiais U2”, o seras Elton John sako, kad jie – “geriausia dabartinė grupė”. Bet ei, puikiai žinome, kuo galų gale pavirto jūtū ir nuo kada senelis Eltonas yra rodiklis, kas gerai ir kas blogai muzikoje? Čia vėl norėtume trumpai grįžti prie jau ne kartą minėto h’n’t. Kai jis pagauna vieną ar kitą mėgstamą atlikėją ir jis tampa ne “mūsų”, o “visų”, mes jį… paleidžiame, atiduodame besąlygiškam dievinimui ir džiaugiamės, kad galėjome jį išgirsti erdvėse, kokiose jis turbūt niekada nebegros. Kažkodėl tokiu atveju dauguma atlikėjų pasiima akustines gitaras, susireikšmina ir tampa gana nuspėjami. Vadinkite šį “savinimąsi” egoizmu, elitizmu ar autizmu, bet mums įdomiau ieškoti naujai atsirandančių žvaigždučių nei stebėti ryškiai šviečiančių šviesulių trajektorijas.
Vedami savo -izmo, paliekame pilnutėlį lauką priešais didžiąją sceną ir pagaliau pirmą kartą patenkame į jaukią “OFF’n Jazz” sceną, kur gitaros improvizatorius Raphael Roginski interpetuoja John Coltrane kūryba per afrikietišką prizmę. Skamba hipnotizuojančiai.
Paskutiniam akordui traukiame į Eksperimentinę sceną pas The Hellp – fotografo ir modelio duetą, kuris daro soundčeką koncerto metu, todėl pradžia kiek chaotiška. Žemė įmirkusi ir įminkyta, aplink tvyro tvarto ir žolės kvapas. Šis pasirodymas skirtas išlaikyti tris dienas ant kojų vargusią auditoriją ir turbūt aktualesnis jaunesnei auditorijai, kurios “OFF’e” šiemet ypatingai daug – festo bookingai gerai subalansuoti įvairioms amžiaus grupėms. Rytoj vairuoti ~800km namo, todėl paliekam pilną palapinę atšokti iki galo.
Dzienki OFF25!
Komentarai