Šiemetinių showcase festivalių trilogiją užbaigė “Sharpe ” Bratislavoje, Slovakijoje. Po skalbiankės didžiausiame šios kategorijos renginyje “Eurosonic” Nyderlanduose ir puikiai kuruojamo vidutinio dydžio “Ment” Slovėnijoje, “Sharpe” yra tarsi jaukus draugų susibūrimas, kuriame viskas vyksta vienoje vietoje ir viskam yra laiko.
Pradėkime nuo maišykime-meną-su-politika aktualijų. Tą patį savaitgalį Vilniuje vyko, deja, eilinis “Šalin rankas nuo laisvo žodžio!” protestas. Deja, nes atrodė, kad mums tai – jau praeitas etapas, bet dabar reikia iš anksto apsisaugoti nuo to, kas vyksta, tarkim, Slovakijoje. O kas gi ten tokio vyksta? Be to, kad šalyje žudomi politikų varkes tiriantys žurnalistai. Įsivaizduok, Lietuvos kultūros taryba be jokių paaiškinimų nusprendžia atšaukti ilgalaikį strateginį finansavimą. Dešimtys kultūros projektų visoje Slovakijoje pakibo nežinomybėje po šio netikėto Meno rėmimo fondas (FPU) sprendimo. Tai paveikė apie 40 projektų, kurių vertė siekia beveik 2 mln. eurų. Festivaliai, kultūros centrai ir literatūros iniciatyvos, kurios jau buvo pradėjusios vykdyti programas šiais metais, prarado bet kokią likusią teisę į valstybės paramą.
Tarp nukentėjusiųjų yra ir kai kurie žinomi Slovakijos kultūros renginiai, įskaitant “Viva Musica!”, Bratislavos džiazo dienas, “Baltąją naktį” ir literatūros festivalį BRaK. Finansavimo neteko ir žinomos kultūros įstaigos, tokios kaip “Tabačka Kulturfabrik” Košicėje ir “Nová Cvernovka” Bratislavoje. Būtent pastarojoje vyko muzikos konferencijos “Sharpe” renginiai, kuriuos lydėjo savotiškas kartėlis dėl prieš mėnesį patirto šoko. Galbūt tokiam FPU sprendimui įtakos padarė ir tai, kad “Cvernovkos” kolektyvas neslepia savo paramos Ukrainai – virš pastato plėvesuoja šios šalies vėliava. Kaip žinia, Slovakijos valstybinė pozicija kiek kitokia…
2015-taisiais įkurtas “Nová Cvernovka” yra didžiausias kultūros ir kūrybos centras Slovakijoje, valdomas Cvernovka fondo. Jis įsikūręs buvusioje chemijos gamykloje Bratislavos priemiestyje. Morališkai skamba labai nutolusiai, bet realybėje tai reiškia apie 15 min. kelionę tramvajumi. Centro tikslas – sukurti aplinką ne tik studijoms / kūrėjams / menininkams / bendruomenei, bet ir įvairioms kultūrinėms bei edukacinėms programoms, prieinamoms visuomenei. Šios bendruomenės vertybės: laisvė, atsakomybė, atvirumas, bendradarbiavimas, kūrybiškumas, įvairovė, pilietiškumas, eksperimentavimas ir savirealizacija. Ši erdvė skirta ilgalaikiam kultūros, meno, ekologijos, mokslo ir pilietiškumo dialogui. Čia įsikūrę virš 130 studijų, vaikų darželis, daržas ir sodas, viešoji biblioteka, kinas, teatras, bistro, kavinė, baras ir renginių erdvės. Visa tai primena didesnio mąsto ir įdomesnės architektūros kultūros kompleksą “Sodas 2123” Vilniuje. Jei būsi Bratislavoje, gali būti, kad čia užtiksi įdomiausius kultūrinius renginius.
Visų pirma, “Sharpe” organizatoriai svečius pakvietė apsilankyti taip vadinamame “mini-Pompidou” centre – 1983-aisiais atidarytame modernistiniame (su brutalizmo elementais) naujojo turgaus paviljone “Nová Tržnica”. Prieš kelis metus šis pastatas paskelbtas nacionaliniu kultūros paminklu. Iš esmės tai panašu į bandymą visą Kalvarijų turgų sudėti po vienu stogu. Iš pradžių šis turgus buvo itin populiarus, bet vėliau jį nurungė su kapitalizmu atėję prekybos centrai ir čia liko vos keletas prekeivių, nusmurgus vyninė, lošimo namai, o viešuosiuose tualetuose prausdavosi narkomanai ir benamiai. Dabar bandoma atsargiai visai tai gentrifikuoti, tačiau kol kas paviljonas vis dar apytuštis: viename gale OG vyninė ir salotų baras, kitame – hipsteriškas vegan restoranėlis, be jų – keletas daržovių ir gėlių pardavėjų. Kitą Bratislavos modernizmo įžymybę – apverstą Slovakijos radijo piramidę aplankiau savarankišai. Dėmesys apleistiems socialistinio modernizmo-brutalizmo statiniams atliepia ir Talino muzikos savaitės dėmesį “Linnahall” pastatui. Jei mūsiškiai “Murmurs” į savo misiją žvelgtų kiek plačiau, konferencijos svečius, žinoma, reikėtų pakviesti į ekskursiją po buvusius koncertų ir sporto rūmus Vilniuje.
Iš turgaus keliaujame į visiškai nepompastišką (prisiminus ESNS atidarymą su karaliene priešakyje) 8-ąjį kartą organizuojamos “Sharpe” muzikos konferencijos atidarymą. Saulėtą dieną po truputį besirenkant žmonėms, prie įėjimo susipažįstu su grupe Aggrasoppar iš Farerų salų. Vienas jų, pasakius, kad esu iš Litava, sureaguoja netikėtai aktyviai – pasirodo, jo “naujoji” mama yra iš Lietuvos ir ji yra slim and blonde.
Netrukus keliauju į jaukią biblioteką, kur vyksta susitikimas su legendinės čekų grupės Už Jsme Doma lyderiu Miroslavu Waneku. 1985-taisiais susikūręs rock in opposition kolektyvas iki šiol keliauja po pasaulį ir šiemet sugrojus suplanuotus koncertus Pietų Amerikoje, jų aplankytų šalių skaičius pasieks 50. Mintyse galvoju apie tos kartos mūsų “opozicionierių” likimą: nebėra nei Anties, nei epizodiškai išnyrančių Bix, nei Foje, jų įspaudas pasaulinėje muzikoje – minimalus, nepaisant mito apie Nirvana apšildymą ir koncertų LT diasporoms užsienyje. Beje, po susitikimo užkalbintas žilagalvis Miroslavas iškart prisiminė, kad grojo Lietuvoje, bet tik vieną kartą – Vilkaviškyje. Fenomenali atmintis, turint omeny, kad jis sugrojo jau virš 3000 koncertų.
Uždraustą vakarietišką muziką jaunasis Miroslavas gimtuosiuose Teplicuose gaudavo iš ir lietuviams pažįstamo Liuksemburgo radijo bei iš čekų “Jazzová sekce”, kuriai JAV ambasadorius mr.Brown perdavė to meto aktualios muzikos vinilų. Miroslavą pasiekdavo tik perrašytos juostos be pavadinimų ir jis ilgą laiką net nežinojo, kas atlieka jam patinkančią muziką, o po daug metų išgirdęs originalą, suprato, kad jis su grupe nesėkmingai bandė nuimti … juostos broką.
Visus koncertus M.Wanekas organizuoja pats, dažnai prieš tai važiuoja asmeniškai susipažinti su potencialiais koncertų organizatoriais, norėdamas palaikyti ryšius kasmet išsiunčia šimtus popierinių kalėdinių atvirukų, o prieš turus savo grupės muzikantams paruošia išsamius gidus apie kelionę, nakvynės vietas, lankytinas vietas ir net vakarienės meniu. Beje, neseniai Prahoje surengtoje parodoje apie čekų muziką užsienyje, Už Jsme Doma gidas pateko į vieną vitriną su kompozitorių Smetanos ir Dvoržako kelionių užrašais. Beje, mane savo laiku Už Jsme Doma pasiekė perrašyto CD pavidalu iš… Niujorko.
Visa muzikinė programa vyksta 6 skirtingose erdvėse “Nová Cvernovka” pastate, o tai reiškia, kad bet kada gali suspėti bet kur – visiška prabanga prisiminus kitų festivalių, ypač ESNS, eiles. Ypač miela “Park de Palma” scena atvirame ore, apsupta medžių ir fone stūksančio industrinio monstro. Įdomūs, bet nenunešantys pasirodymai: Berlyne gyvenančios australės Ellis Frawley savotiškas stand-up akomponuojant sau būgnais, eksperimentinis slovako Gapex repas, neįtikinantis Provulok iš Krymo post-gaze, triukšmingi belgo Younniss eksperimentai, kol gaunu žinutę, kad bibliotekoje vyksta slapta muzikos sesija – šie iš anksto neskelbti pop-up pasirodymai vyko viso festivalio metu ir buvo vienas įdomiausių “Sharpe” momentų. Akustinis duetas savo pasirodymą baigia Fugazi “I’m so tired”. Švedai Sylvie’s Head skelia britiška madčesterio arogancija atmieštą pasirodymą. Vėliau prie koridoriuje rasto išderinto pianino jie traukia klasikos šlagerius.
Pirmąją “Sharpe” naktį pasivogia prieš metus Taline panašiai pasielgęs danų trio Smag På Dig Selv (SPDS) – būgnininkas ir 2 saksofoninkai, pankroką, džiazą, elektroninę muziką maišantys į aukšto oktaninio skaičiaus mišinį. Net slovėnų screamo Zbrucz po jų skamba kažkaip sausokai. Neatmeskime iš suvartotų skysčių kiekio bei nuovargio. Kitą rytą slovėnų kvartetas puikiai pažadina.
Kita diena prasideda galimybe tiesiogiai susipažinti su festivalių organizatoriais: “Fekete Zaj” (HU), “Waves Vienna” (AT), “Immergut Festival” (DE), “MENT Ljubljana” (SI), “Colours Of Ostrava” (CZ), “ESNS / Motel Mozaïque” (NL), “realshit Fest” (SK), “Pohoda Festival” (SK) ir kitais. Pasakodamas apie situaciją Lietuvoje, turiu liūdnai konstatuoti, kad neturime savo universalaus festivalio visiems, kaip būdavo, tarkim, “Satta Outside” arba vėlyvasis “Devilstone”. Atskiri žanrai/subkultūros turi savo “Kilkim žaibu”, “Swampfest”, “Postcosmos”, “Ant Bangos” ar “OLE”, truputį platesnis, bet iš esmės šokių muzikos festivalis “Šaknys”, labiau apie gyvenimo būdą nei apie muziką “Yaga”… Keista, kai atrodo, kad viskas ir visi susimaišę.
Kita diskusijų tema – kaip festivaliams išlaikyti ryšį su savo auditorija, kaip išvengti nuolatinių pasikartojimų programoje, ką daryti kai hype’as išsivadėja? Dar viename pokalbyje žymiojo “Burning Man” CEO Marian Goodell pasakoja, kaip pardavinėja ne programą, o patirtį. Kaip žinia, šiame renginyje muzika tikrai ne pirmoje ir net ne antroje vietoje. Užklausta dėl pastaraisiais metais padidėjusio influencerių dėmesio ir bilietų kainų, ji gynėsi, kad norisi suteikti galimybę apsilankyti visiems, tiek galintiems mokėti 250USD, tiek – ir kelis tūkstančius. Vienas pagrindinių skirtumų tarp JAV ir Europos, kad Amerikoje turi ieškoti privačių investuotojų ir filantropų, o Europoje festivalius dažnai remia savivaldybės ir valstybės.
Konferenciją užbaigia pokalbis apie undergroundą virtstantį overgroundu. Šis procesas nuolatinis, nes pogrindis nuolat maitina popkultūrą, tačiau iš apačios atėję menininkus šou biznio karuselė dažnai taip užsupa, kad iš jų nieko nelieka. Vakar tu įkėlei savo pirmą gabalą, o rytoj jau groji tūkstančiams. Atrodo fantastika, tačiau dažnam tai baigiasi psichologinėmis problemomis ir tarpininkų suvalgytais pinigais. Klausimas, kaip pasiekti meinstryminę auditoriją, sulaukia kontrklausimo, ar tau tikrai to reikia?
Muzikinę programą pradedu nuo ankstesniuose festivaliuose praleistos lenkų prodiuserės ir muzikantės Hania Derej pasirodymo. Iš pradžių ambientiniais fortepijono, o vėliau – sintezatoriaus pasažais ji susodina klausytojus ant žemės ir pakviečia keliauti kartu. Aukštu aukščiau – visiška priešingybė – duetas Tysk iš Charkivo, paduodantis energijos iškrovą savo stipriu breikbytu. Jų pyktis, atrodo, turi pagrįsto svorio. Įsivaizduoju Tysk kažkada vėlai naktį su tuo naglu vokalu šokdinančiu minias, bet dar neišblėso dienos šviesa, o ir žmonių kol kas skystokai.
Tuo tarpu lauke – lotyniška queer dueto Gatafiera fiesta. Priešingai ukrainiečiams, jų reggaeton ir baile funk vakaro sutemose skamba labai vietoje. Antrąją “Sharpe” dieną pastebimai daugiau žmonių ir per vietinės grupės Meowlau pasirodymą “Radio FM” erdvė beveik aklinai užpildyta – atrodo, buvusi grupės Billy Barman bosistė, projekto lyderė Laura Jašková jau sukėlė pakankamai bangų. Ką tik išleistas albumas “Kvety” pulsuoja tarp intymaus asmeniško indie ir post-punk energijos. Vienas nesuplanuotų ir netikėtų festivalio atradimų. Taip galėtų skambėti Mėlyna, jei turėtų polėkio tyrinėti zeitgeistą. Meowlau, atrodo, kažką pavyko pagauti.
Nuo pirmosios dienos tarp auditorijos išsiskyrė spalvingas duetas su pandos (?) kepurėmis. Green Tea Bitches animacinis dance punk kviečia šokti ir publika pernelyg nesipriešino. Pekine gimusi vokalistė ir kopenhagietis gitaristas užkaitino viską iki maksimumo. Jie nežino tokios sąvokos kaip blogas skonis. Kaip sakė vokalistė: “Made in China, great quality, like me!”
Susirgusius belgus Gros Coeur pakeitė jau keliolika metų grojantys hardcore/punk vietiniai The Wilderness. Trio nieko įrodinėti nereikia, jų muzika paprasta ir tiesmuka. Jie daro savo koncertus ir groja savo muziką kažkur paraleliniame pasaulyje nuo pramogų verslo. Festivalio pabaigai pasilikau jau minėtus fareriečius Aggrasopar. Prieš tai užtaikęs jų nuostabų slaptą pasirodymą bibliotekoje, galbūt net per daug užsikėliau lūkesčius, bet tolimosios salos muzikantai neapvylė. Ekscentriškas funk hiphopas, interakcijos su publika, tampri ir tvirta ritminė sekcija ir puikus paskutinis “Sharpe” 2026 akcentas.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba
Komentarai