Kol vietinės reikšmės “maminukai” galvojo, kuo apsirėdyti, pudravosi nosis, patys sau svarbūs tarp “glamūrinio” areninio betono laukė eilėje “sušaudymui” prie sienelės ir, ak-o-ne, buvo šokiruoti metalinio Luctus vidurinio piršto, keliavome į festivalį “Ment” Liublijanoje, kur pagrindinį vaidmenį atliko Muzika, o visas kitas kOntentas vaidino epizoduose.
Po pirmojo karto “Ment’e”, visada kirbėjo mintis sugrįžti darkart. Sužavėjo aistra ieškančiai muzikai, profesionali ir intriguojanti programos kuratorystė – gana dažnai showcase festivaliuose vyrauja valstybinių muzikos eskporto biurų deleguoti atlikėjai, o, kaip sakė vienas konferencijos dalyvių, visi žinome, kad ten dirbantys žmonės dažnai turi prastą skonį. Po negailestingos ESNS muzikos verslo mėsmalės, “Ment” skuba lėtai, čia gali suspėti beveik visur, yra laiko naujoms pažintims ir pokalbiams. Vedamas šių metų simbolių – triušio ir sraigės – festivalis judėjo kažkur tarp greičio ir lėtumo, primindamas, kad muzika slypi kažkur anapus. Snieguotų viršūnių supama Kauno dydžio, bet gerokai jaukesnė Liublijana atliko puikių dekoracijų vaidmenį. Sako, miestą įkūrė Jasonas, kai su savo argonautais čia nugalėjo vietinį drakoną. Dar sako, kad jei nekalta mergelė pereina per šių būtybių tiltą miesto centre, drakonai viksteli savo uodegomis.
Kaip tyčia, likus savaitei iki “Ment’o” žymiausias Slovėnijos muzikos eksportas, šiuolaikinės popkultūros dekonstruotojai Laibach išleido singlą “Allgorhythm”. Keletą kartų Lietuvoje koncertavęs naujojo slovėniško meno (Neue Slowenische Kunst) kolektyvas gegužės 1-ąją žada savo 23-ąjį studijinį albumą.
Tačiau “Ment’as” orientuotas į ateitį ir naujų garsų atradimą, todėl apie Laibach čia niekas nekalbėjo. 12-tą kartą vykusiame renginyje dalyvavo virš 80-ties pavadinimų iš beveik 30-ties šalių. Tarp jų buvo vos keletas žinomų vardų, tokių kaip Ho99o9 ar Valentina Magaletti, visa kita – kvietimas ieškoti ir atrasti.
Kita svarbi renginio dalis – konferencija, kurioje kelias dienas buvo aptarinėjamos muzikos pasaulio aktualijos ir personalijos. Delegatai iš visos Europos viso renginio metu formaliai ir nelabai dalinosi savo patirtimis.
Daug koncertų ir didžioji dalis konferencijos vyko legendiniame “Kino Šiška” – 1961-aisiais pastatytame modernistiniame pastate už kelių kilometrų nuo atvirukinio miesto centro. 725 vietų kino teatrą galutinai “nužudė” 2001-aisiais atidarytas naujas kino multipleksas – pažįstama situacija. 2008 m. šiame pastate įsikūrė miesto kultūros centras ir nuo to laiko čia vyksta dauguma įdomesnių miesto koncertų.
Atidarymas “Šiškoje” prasidėjo su ilgamečiais renginio draugais iš bravoro “Bevdog” ir trumpa Kultūros ministrės bei organizatorių kalba. Ar realu tikėtis kultūros ministrės lietuviškame “Ment’o” atitikmenyje “Murmurs”? Baikit, nemanau…
Skanaujant salyklinius gėrimus vakarą su folk prieskoniais pradėjo viena karštesnių šiuo metu Airijos grupių Madra Salach (Purvinas Šuo). Sekstetas susibūrė per pasigrojimus Dublino pub’uose ir šiemet pasakos savo istorijas visoje Europoje. Specifinė JAS harmonija, mandolina, fleita ir savita dainavimo maniera iškart nukelia į žaliąją salą. Nors Madra Salach skamba gana tradiciškai, jų kūryboje gali nugirsti ir šiuolaikinės muzikos bruožų. Vieną dainą muzikantai skyrė prieš kelis metus išėjusiai airiškos muzikos legendai Shane McGowan, atlikdami jo “The Old Main Drag”.
Iškart po jų perpildytoje mažojoje salėje grojo slovėnai Grunt: nuo Juodosios jūros tradicijų iki sefardų muzikos, per pamaldžią bosnių sevdą ir kurdų vestuvių dainas, nuo Anatolijos namų ilgesio iki Makedonijos saulės spindulių. Kiek netikėta buvo girdėti galingą vokalą iš tokios nedidukės merginos. Tiems, kam patinka Altin Gun ir panašūs. Galbūt šių kraštų muzika mums skamba egzotiškiau nei airiška, bet Grunt įtikino labiau nei “šunys”.
Kabeaushé iš Kenijos atstovauja gerai žinomai “Nyege Nyege” kompanijai, savo laiku pristatytai ir “1986 Gallery” Vilniuje. Paprastai jų atstovai groja tikrai intriguojančią šiuolaikinę Afrikos muziką, tačiau Kabeaushé didžiojoje scenoje pritrūko masės, nors ir kaip energingai jis uždeginėjo publiką. O gal tiesiog publikai jau trūko energijos…
Kita diena prasidėjo nuo kažkokiu būdu atrinktų “Ment” artistų perklausos. Intrigavo ne tiek pati perklausa, kiek jos dalyviai, festivalio “Grauzone” iniciatorė Natasja Alers ar “Swamp Booking” galva Marco Portello. Buvo įdomu pamatyti žmones, kurie paprastai lieka užkulisiuose, bet turi didžiulę įtaką alternatyvinės muzikos procesams Europoje. “Grauzone” Hagoje yra vienas įdomiausių post-punk plačiąja prasme susibūrimų, o su “Swamp Booking” pastaraisiais metais nemažai dirba mūsiškai koncertų organizatoriai “Facial Tumour”. Mano nuomone, perklausos dalyviai buvo gerokai per švelnūs ir per mandagūs, nes dauguma kūrinių buvo tiesiog generic.
Viena pagrindinių aptartų temų – kokia kalba dainuoti? Pamenat, dar gana neseniai dauguma lietuvių dainavo angliškai ir sakė, kad mūsų kalba visaip kaip nepatogi ir netinka? Šiandien tokių reikėtų rimtai paieškoti – visi dainuoja lietuviškai. Net publika Katarsis koncertuose užsienyje laužo liežuvius lietuviškai, o gidas Japonijoje niūniuoja “žiaurē graži žėima”. Delegatų nuomonės keitėsi: vieniems patarė dainuot angliškai, dainuojantiems angliškai sakė, kad žodžiai atima dėmesį iš muzikos ir yra pernelyg tiesmuki, dar vėliau sakė, kad slovėnų kalba kūriniui netgi prideda originalumo. Vienodos formulės nėra ir kiekvienas kūrinys diktuoja savo kalbą. Galima išvis kaip Sigur Ros ar Baltic Balkan dainuoti savo susigalvota kalba.
Kitoje “panelėje” buvo aptariamas muzikos erdvių santykis su kylančiais atlikėjais. Kaip žinia, nežinomus vardus itin sunku parduoti, todėl jiems itin sunku gauti koncertų. Visų pirma, muzikos klubų atstovai iš Barselonos, Zagrebo, Kopenhagos ir mažo Italijos miestelio Ravenos sutarė, kad šiais laikais emerging nepriklauso nuo amžius, tad kalba sukasi nebūtinai apie jaunimą. Visi bookindami stengiasi pasikliauti nuojauta, o ne vien interneto statistika, kartais rizikuodami finansiškai. Deja, muzikos klausymosi platformos per kovidą “prikaustė” žmones prie sofų ir neskatino atrasti naujos muzikos. Mažų koncertų auditorijas apkarpė stadioniniai/areniniai šou – daugumai labiausiai rūpi pasidaryti selfį eilėje prie trending klubo ar arenoje, o ne ieškoti ir klausytis nežinomos muzikos. Maži aptrinti klubai be fejerverkų netinka instagramui. Dar viena netikėta kliūtis nepriklausomai muzikos scenai – Z karta vartoja ženkliai mažiau alkoholio, todėl sunku išgyventi iš baro – anksčiau tai buvo pagrindinės pajamos, o muzikantams buvo galima “atiduoti” duris. Visa tai dar labiau apsunkina kylančių atlikėjų kelią į tikrą, fizinę, sceną.
Vienas laukiamiausių susitikimų – Darek Mazzone iš KEXP pokalbis su festivalio “Le Guess Who?” guru Bob Van Heur. Ši nuostabus muzikinis nuotykis prasidėjo 2007-aisiais Utrechte ir šiandien išparduoda visus bilietus nepaskelbę nė vieno atlikėjo, užtenka datos. Pernai “Ore” lankėsi šioje gurmaniškoje muzikos puotoje.
Bob pripažino, kad jį stipriai įtakojo Anglijoje vykę legendiniai “All Tomorrow’s Parties” susibūrimai, nutrūkę prieš 10 metų. “LGW?”, visų pirma, yra festivalis atlikėjams ir tik paskui publikai, todėl visi nori čia groti vėl ir vėl. Panašiai kaip ir “ATP”, “LGW?” programą bent iš dalies kuruoja koks nors atlikėjas. Pvz., dalį praėjusių metų programos kuravo šiemetinė “Ment” dalyvė V.Magaletti.
Viskas prasidėjo nuo vieno vakaro viename klube, o šiandien ~150 atlikėjų 4 dienas groja keliolikoje skirtingų vietų ir tai vadinama vienu nuotykingiausių muzikos renginių Europoje, o gal net ir pasaulyje. Kaip sakė Bob, nišinį festivalį mes pristatome kaip poprenginį, tačiau nenorime plėstis, nors turėjome daug tokių pasiūlymų. Taip pat festivalio organizatoriai įtariai žiūri į bet kokius komercinius rėmėjus – renginio ambicijas išlaiko įvairių projektų finansavimas ir bilietai. Taip pat, stipriai susimažintas ego, kurio, Bob nuomone, muzikos pasaulyje yra gerokai per daug. Nors ir tenka dirbti su ekseliais, “LGW?” vis dar palaiko labiau holistinį nei transakcinį modelį ir kasmet skrupulingai planuoja muzikines keliones. Iš pokalbio visi išeina kažkaip pakylėti ir turintys vilties, kad muzikos versle dar yra kažkiek muzikos.
Muzikinę programą pradeda intymus Heinali ir Adrianos-Jaroslavos Sajenko koncertas. Prie įėjimo į salę prašoma laikytis tylos, pirmą kartą matau, kaip “Šiškoje” publika sėdi ant žemės. Pernai “Rewire” ir ką tik minėtame “LGW?” apsilankęs kolega Paulius šį duetą išskyrė kaip vienus stipriausių pasirodymų. Ukrainiečių menininkai interpretuoja XII a. mistikės, kompozitorės ir poetės Hildegard von Bingen kūrinius. Viduramžiškose polifonijose ir monofonijose persipina Heinali moduliariniai sintezatoriai ir Sajenko balsas. Ši kolaboracija pabrėžia muzikos fiziškumą, kartu apmąstant karo patirtis.
Nusileidę žemyn trumpam užsibūname šiemet jau spėjusio sugroti “Roskilde” festivalyje dano J.Ludwig III pasirodyme. Būgnininko ir prodiuserio Jonathan Jull Ludvigsen projektas nagrinėja emo ir hardcore teritorijas, užpildydamas jas išblukusiomis gitaromis ir lūžinėjančiu vokalu.
Kolega Paulius pernykštį “LGW?” pavadino Valentinos Magaletti benefisu. Daug šios kūrybingos asmenybės buvo ir “Ment’e”: grojo su grupe ir solo, taip pat dalyvavo viešame pokalbyje. Pernai rudenį Valentina atidarė eksperimentinės muzikos kompozitorėms skirtą renginių ciklą “Elevators” Vilniuje. Panašu, ne visi tuo metu suvokė, kokio kalibro muzikos veikėja “RadioVilnius” kvietimu grojo Kirtimų kultūros rūmuose.
Deja, nepavyko pamatyti gyvai Valentinos grupės Moin, pasak Pauliaus, “vienos geriausių „gitarinių“ gyvų grupių” – jų pasirodymas buvo atšauktas, vietoje to perkusininkė grojo su Holy Tongues. Senokai neteko girdėti tokio gilaus ir nunešančio dub’o gyvai: eksperimentinis “On-U-Sound” skambesys, pašėlę 23 Skidoo ir panašūs ritmai. Psichodelinė, laisvos formos ir energinga dub šokių muzika savo geriausiame būvyje.
Tą vakarą laukė dar vienas specifinio skonio desertas – amerikiečių duetas Ho9909. Prieš 11 metų juos netikėtai užtikome festivalio “OFF” Lenkijoje pop-up scenoje. Ir štai pasitaikė proga vėl pamatyti juos gyvai. Amerikietiškų košmarų skambesys, kuriame persimala pankrokas, hiphopas, industrial, metalas. Atsakymas britų The Prodigy. “Šiškos” scena pasirodė kiek per erdvi jų koncentruotam smūgiui, kartais išsisklaidančiam ore, ir gal kiek per “akademinė”. Klaustrofobija, prakaitas, stumdymasis ir triuškinantis garsas yra Ho99o9 pasaulis. Nepaisant to, tai buvo vienas retų momentų, kai paprastai santūri slovėniška publika pajudėjo kaip reikiant.
Po šito balagano persikraustėme į Metelkovą kompleksą, kur keturiuose vienas šalia kito esančiuose klubuose toliau vyko koncertai. Visų pirma, bandymas prasmukti į perpildytą klubą “Gromka”, kur visi laukia belgų powerpop grupės Eosine. Žinoma, aprašyme naudojami madingesni epitetai: shoegaze ir post-prog-punk. Groja labai energingai, bet mums jie pasirodo per… paprasti. Galbūt įdomesni būtų bulgarai TDK, bet į jų koncertą išvis neįmanoma patekti.
Iš anksto užsiimame vietas prieš Falesia – slovėnų mažumos iš Italijos, sako, jie net turi savo tarmę. Melodingas screamo-hardcore gyvai skamba kiek chaotiškai, ne viskas girdisi, bet nuoširdumo neatimsi. Vokalistas kartais atrodo, kad tuoj išsiners iš odos, bet jo kolegos truputį sustingę. Vilniuje tokių garsų galima išgirsti “supuvusioje skylėje” XI20.
Atsiduriame Parker Fans iš Nyderlandų koncerte “Hala Gala” salėje. Tokiuose festivaliuose netikėtumai dažnai būna linksmi. Po intensyvaus emo lengvabūdiška abiturientų 100dienio nuotaikos muzika pralinksmina savo klubiniu ’90s skambesiu, kuriame žaismingą d’n’b keičia madčesterio ritmai ir Stavario dainavimo manieros. Ironiškai arogantiškas bosistas kraipo klubus – publikai patinka.
Slovėnai mal pre mal viską pradeda nuo bosinių rifų, aplink kuriuos formuojasi struktūros, išsisklaidančios laisvoje formoje ir eksperimentuose. Būtent bosistas kažkuo priminė Žilviną iš lietuviškos Arklio Galios. Matyt visur yra tam tikri grupių pattern’ai. Gyvai, tiesa, mal pre mal skamba šyzoviau ir nuožmiau.
Trumpam užsukame į elektroninės muzikos erdvė “Channel Zero” – čia savo setą baigia lenkas julel ploski. Aprašymas verčia kilstelėti antakį: passive agressive / mindfulness meditation / experimental. Paliekame ruoštis gaberę Dj Würm iš Belgijos ir einame užbaigti nakties su darkwave duetu Ductape iš Turkijos. Gitaristas ir mini sintezatoriumi operuojanti vokalistė tęsia tai, ką prieš 20 metų pradėjo jų ne kartą Lietuvoje groję tėvynainiai She Past Away. Artėjant link 2 val. nakties mes jau patys beveik passed away…
Rytą pasitinkame su balkaniško gatvės maisto must – boreku (su sūriu). Daugelis šių kepyklėlių dirbą visą parą ir dažnai gelbėja naktinius klupinėtojus. Jei toks būtų Vilniuje – prie jo rikiuotųsi eilės.
Deja, diena prasideda nuo blogos žinios – netikėtai po bokso treniruotės sustojo grupės Shortparis vokalisto Nikolajaus Komiagino širdis. Jam buvo 39-eri. Grupė nuolat eksperimentavo su išraiškos priemonėmis, kūrė įspūdingus vaizdo klipus, nors pasisakė prieš karą Ukrainoje, tačiau liko Rusijoje, kur, anot jų, jie buvo reikalingesni. Lietuvoje Shortparis koncertavo ne kartą: 2018-aisiais papildė magišką festivalio “Yaga” atmosferą, kitų metų pradžioje iškirto Kirtimus, tą pačią vasarą patyrė techniškai ir morališkai komplikuotą koncertą a.a. “Devilstone”. Shortparis ruošė naują albumą, kurį Nikolajus vadino geriausiu. Spėjo įrašyti pusę jo.
Prisiminus “Devilstone”, “Ment’e” teko bendraut su panašios muzikos (psychedelic, desert ir stoner roko) festivalio Kroatijoje organizatoriumi – jo pavadinime taip pat minimas akmuo, tik ne velnio, o meškos – “Bearstone”.
Na, o mūsų laukia pokalbis su jau ne kartą minėta kompozitorė ir perkusininkė Valentina Magaletti. Muzikantė prisipažįsta, kad nenori būti turtingiausia kapinėse, todėl nesistengia priimti visų pasiūlymų koncertuoti ar kolaboruoti. Nors prisimena, kad projektas Amsterdamo muziejuje buvo įdomus, kai skirtingose menėse reikėjo dirbti su skirtinga akustika. Pernai menininkė surengė apie 120 pasirodymų. Kaip sako ji pati, skirtingose vietose pirkti muzikos įrašai (be vis kito, Valentina dar yra ir žinoma vinilų kolekcionierė) ar banko išrašai, kartais jai padeda prisiminti, kur buvo. Galbūt kažkam pavydu, kad Valentina šiandien yra Los Anžele, o rytoj – Meksike, bet dažniausiai ji mato tik viešbučio kambarį ir savo būgnų komplektą. Tiesa, ji neslepia, jog būtent grodama ji jaučiasi labiausiai savo vietoje, o perkusija yra tarsi jos kūno pratęsimas. Jos kelias visada buvo nelengvas: homoseksuali mergina būgnininkė, klasikinio išsilavinimo taisyklių laužytoja. Bet šįvakar, sako Valentina pasididžiuodama, manęs laukia koncertas pilyje!
Besidomintys avangardine improvizacine muzika puikiai žino nedidelę, bet labai svarbią šiai bendruomenei erdvę “Cafe OTO” Londone. Čia yra pasirodę tuometiniai Vilniaus “Studium P” atstovai Simonas Nekrošius, Augustė Vickūnaitė, duetas Stork Diet, būsimasis “Jaunos muzikos” meno vadovas Sholto Dobie, Gailė Griciūtė, lietuvių kvartetas Sneeze Etiquette ir kiti. Šios vietos programos kuratorius Mo Dafa pasakojo, kaip stengiasi suteikti šiai vietai naujo kvėpavimo, praplėsti jos publiką ir jos vienalytiškumą, atrasti nežinomą muzikinę geografiją, tuo pačiu išlaikant kokybišką turinį ir įdėmų klausymąsi, dėl kurio šią vietą mėgsta visi iki pat žinomiausių savo srities muzikantų. Kaip ir “LGW?” atveju, nepaisant verslo logikos, nėra noro plėstis, išlaikomas holistinis požiūris į kuravimo procesą bei žemos įėjimo kainos.
Konferencijos pabaigai – 60-metį švenčiančio kultūros centro MKNŽ atstovai dalinasi savo patirtimi. Neįtikėtina, jog 4,5k gyventojų turinčiame miestelyje Ilirska Bistrica jau tiek metų nuolatos veikia vieta, kur kiekvieną savaitę groja alternatyvinės grupės. Karta keičia kartą ir savanorystės principu varomas MKNŽ yra tapęs mėgstama ne tik slovėnų, bet ir viso pasaulio turuojančių grupių vieta tarp Triesto ir Rijekos. Skirtingų kartų MKNŽ’iečiai sako, kad jei tai būtų komercinė struktūra ir visi gautų atlyginimus, jos turbūt jau seniausiai nebūtų. Panašiai turbūt galima pasakyti ir apie “Ore”, todėl matant šiuos paprastus nuoširdžius žmones apima savotiškas bendrystės jausmas. Kadangi nemažai miesteli žmonių yra baigę MKNŽ socialines “studijas”, šiuo metu svarstomas variantas bendrai nusipirkti pastatą, kad klubas galėtų toliau gyvuoti. Prisimenu, 10kart didesniame Alytuje keliolika metų veikusį, bet neseniai užsidariusį “Fenixą”. Galbūt jam koją būtent ir pakišo komercinis, o ne idėjinis savanoriškas pagrindas.
Vakarinė muzikinė dalis šį vakarą prasideda… Liublijanos pilyje. Skirtingai nei Vilniuje, slovėnai nebando imituoti praeities, kalnas apaugęs medžiais, todėl jo nereikia betonuoti. Tačiau užkilus moderniu funikulieriumi, pamatome, kiek betono supilta viršuje – palikus vertingiausias dalis atviras, pilies viduje sukurtos visiškai naujos modernios erdvės, keturiose jų vyksta “Ment’o” koncertai. Akivaizdu, didžioji dauguma čia atvyko dėl Valentinos Magaletti solo pasirodymo – jo metu metu salė prisipildė sklidinai. Gaila, dėl ypatingai žemos scenos, didžioji dauguma matė tik atlikėjos galvą, nors įdomiausia buvo tai, ką ji darė rankomis ir kojomis. Bent jau garsas buvo tikrai geras, todėl užsimerkęs galėjai keliauti po džiungles ir dykumas.
Pilies atmosferai ypač tiko queer merginų trio Tristwch Y Fenywod kuriamos dainos. Viduramžius primenančios monotoniškos avangardinio gotikinio roko struktūros, primenančios tamsiausius The Cure “Pornography” užkaborius, paslaptinga Velso kalba, nuo šnabždesio iki spiegimo pereinantis kerėtojiškas vokalas. Sapfiška meilė ir geismas, egzistencinė tamsa, politinis ir aplinkos skausmas, psichogeografinė romantika, pagoniškas misticizmas, vaizduotės kupini keltų istorijos ir mitų tyrinėjimai, psichodelija ir daugybė kitų svajingumo variacijų. Vienintelis šiam ritualui sutrukdęs dalykas, pakeliui pamesta bosinė gitara, buvo akivaizdu, kad muzikantė su pakaitine nesijautė užtikrintai. Sunkus, bet vertas įsiminti pavadinimas Tristwch Y Fenywod, kuris jau nuskambėjo ir žinomame tamsiosios muzikos festvalyje “Roadburn”.
Iš pilies keliaujame į Metelkovą, kur savo emoviolence screamo bangas jau kelia vietiniai zbrucz – viena įdomesnių šiandieninės Slovėnijos gitarinės muzikos grupių. Po jų nulaviruojame į ispanų dueto Nexus (B4MBA + MOOKI6) pasirodymą. Barselonos pan-afrikietiško “Jokkoo Collective” atstovai, naudoja įsišaknijusius protėvių ritmus ir sunkius, tamsius dažnius. Remdamasis pankroko, industrial, dancehall, triukšmo ir trap muzikos elementais, Nexus tyrinėja įtampą tarp tamsos ir šviesos, kurdami chaotiškus ir gyvus garsinius ritualus, prisotintus įniršio, emocijų ir energijos. Dar daugiau nuogos energijos pateikia serbų hardcore trešeriai SUPLEXX, garsėjantys savo laukiniais pasirodymais. Jų motto: prievarta = elegancija. Megzta kauke ir moteriškais drabužiais apsitempęs vokalistas jau po kelių gabalų atsiduria tarp žmonių ir ten kelia nuolatinį judesį. Tuo tarpu kiti muzikantai šlifuoja preciziškai tikslius ir sunkius rifus.
“Ment” 2026 pabaigai – “Braille Satellite” verti: eksperimetai, humoras, apmąstymai ir aistra. Juos ant avangardinės cumbia tropikalijos suveria spalvingasis Julian Mayorga. Kolumbijoje gimęs, Ispanijoje gyvenantis muzikantas, rašytojas ir menininkas yra vienas drąsiausių muzikantų naujojoje Lotynų Amerikos tropical muzikos scenoje. Pašėlęs kalbos ir garso mokslininkas, kurio išraiška svyruoja tarp kumbijos, avangardo ir popso. Jo kūryba juda prieš madą, pasižymi organiškumu ir natūralumu, o dainų tekstai pasakoja istorijas apie vaiduoklių miestus Andų kalnuose, atskleisdami mistinę jų pusę.
Namo esame priversti keliauti su nepatogiais persėdimais, likimo ironija, jau po kelių dienų bus galima skristi tiesiogiai iš/į Vilnių. Po tiek įvairiausių garso moMentų nedidukas Jože Pučniko oro uostas atrodo neįprastai ramus, o šalia esančios snieguotos viršukalnės – tarsi nerealios dirbtinės dekoracijos.
Hvala in do naslednjič!
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba
Komentarai