Kultūros ministerija turėtų rimtai pagalvoti, ar ne geriau bent dalį lėšų skirti tokiems projektams kaip DONIS, jau daugiau nei 10 metų sintezuojančio archajiškus ir modernius garsus.
Po industrinės eros triumfo išsipagirioję fabrikai, elektrinės, transporto depai, sandėliai ir kitos erdvės atsipeikėjo miestų centruose, kur jau negalėjo tikėtis pūsti juodų dūmų ir seilėtis tepalais. Daugelis jų buvo nugriauti, kai kurie transformuoti į “loftus”, o dalis šių patalpų buvo pritaikytos kultūros reikmėms.
Metalinei scenai jie per skysti, pankrokui – per švarūs, popsui – per sunkūs, “jupiams” – per daug komplikuoti ir rimti. Nepaisant to, grupė gyvuoja jau septynis metus ir atrodo stipresni nei anksčiau.
Antrajame albume, šalia romantiško minimalizmo, atsiranda ir įvairesnių intonacijų. Mergaitė atvažiavo į miestą, subrendo ir pradėjo puoštis.
Nepavargstame reportuoti iš festivalio, kuris atsiveža ne tik savo grupes, bet ir publiką. Festivalio “Dropdead” akimirkos pro nepriklausomo menininko Juliaus Balčikonio objektyvą.