prieš porą metų, klausant thievery corporation albumo „dj kicks“, miriau iš to, tikiuosi, jums visiems gerai pažįstamo jausmo, kai tam tikros boso partijos skamba būtent taip, kaip to tikiesi, ir keletas semplų yra taip vietoje, kad kūnu eina pagaugai, šypsaisi ir linksi galva. the karminsky experience – exploration. po metų kibau į tuo metu dar tik pražystantį audiogalaxy, susimečiau viską ką radau, ir zulinau kelias dienas. praėjus metams, vakarėjant, pro įkyrų kompo zyzimą prasimušė banalus speakerio pyptelėjimas. ore:info. the karminsky experience vilniuje. jei manes ten nėra – manes galėtų ir apskritai nebūti.
šiuolaikinio meno centras, boogaloo, 25 litai ir neprasta reklama. seniai laukto sniego nupiltos gatvės savo atšiauriu blizgesiu ir ‘nežinaukodėltaipilgušiandien’ faktoriais kažkada kažkur vistiek nuveda. dvi arenos, vienodas soundas. tiksliau, kaip mėgsta tarti vienas pažįstamas, stiliaus krizė. kol viršuje šėlo net ir provincialaus vilniaus ausiai priplėkęs funk’as, apačioje vyrukas sukiojo US3 vinilą ir krapštė alaus aparatą. kai viršuje savo šou pradėjo balažin kokie hiphoperiai, visas funk’as vamzdžiais, kabeliais laiptais ir kt. nuslinko žemyn. trys tuliko kabinos užimtos, tačiau kai geriau įsiklausai, vietoj įprastinio fekalijų šlumšėjimo girdisi sakramentalus popieriukų šiugždenimas ir nerimastingi ‘draugo’ atodūsiai. visada mylėjau šmc tuliką, tai vienareikšmiškas valdo ozarinsko altorėllis, su absoliučiu nuliu ir totalia švara, nesvarbu, ar ten vyksta šiuolaikinio ‘meno’ apologetų neoficialūs bezpridelai, ar ateina premjeras nusimyžt po išpiltų beprasmių ditirambų kokios nors idiotiškos, kaip pastaruoju metu pasidarė dažna šmc, parodos atidarymo proga. o, beje, paroda. visas tūsas buvo skirtas parodos ‘tailsliding’, kuruojamos britų tarybos, atidarymui. termino ‘tailsliding’ aprašą galima rasti šiuolaikinio meno centro puslapyje, iš ko galima būtų susidaryti įspūdį, jog visas tūsas buvo vientisas adrenalino pumpavimas į venas, nors net labiausiai ‘pasipuošusiam’ toks šio renginio apibūdinimas keltu įronišką šypseną. nors vienas dalykas ten buvo geras – garsas buvo kokybiškas, jo buvo daug, o dj’ai kartais pranokdavo lūkesčius, nors kam buvo skirtos dvi arenos (viršuje ir apačioje, buvusioje rūbinėje), taip ir nesupratau.