Mano butas Paryžiaus priemiestyje, galvoje tokia sumaištis kaip per Harrod’s išpardavimą, o mano gyvenimas telpa į 100 puslapių. Aš kaip šprotas plaukioju didžiuliame lėbautojų būryje, kol prašvinta dar vienas rytas ir skaudančia galva krentu į draugės lovą. Prisigert ir gerai pasidulkint yra viskas, dėl ko kasdien atsimerkia mano akys.
Kai žiemą užšąla ežerai, medžiai nuogomis rankomis išplešia paskutinius geros nuotaikos likučius, o vienintelė pramoga tupi namuose mažos juodos dėžutės pavidalu, belieka pasiimti maišą skrudintų kukurūzų ir eiti į cirką skambiu pavadinimu – “Radiocentro apdovanojimai”. Beje, šįkart tai buvo cirkas tikrąją to žodžio prasme: su raudonomis užuolaidomis, vokiškai švepluojančiu direktoriumi (Algiu Ramanausku) ir daug daug jaunų sielų, atsidavusių pop muzikai.
„Nesakyk mamai“ berniukų mintis su savimi atsivesti ir savo tėtį tą šeštadienio vakarą į G man atrodė mažų mažiausiai begėdiška. Ką tėtis pagalvotų apie mane? O gal – ką aš pagalvočiau ir naujo sužinočiau apie tėtį? Palikęs galvą rakinamame stalčiuje namuose ir, žinoma, nieko nesakęs mamai, tyliai uždariau duris ir patraukiau savais keliais.
Taip, tą savaitgalį išties neturėjau kito pasirinkimo. Arnaud Rebotini, kaulus stingdantis šaltis ir artėjantis dėstytojo, vizualiai labai panašaus į Styveną Sigalą, egzaminas privertė rinktis tai, kas papuolė po ranka penktadienio vakarą – vakarėlį klube „Gezaxy“… Oi, atsiprašau – „Galaxy“.
“Exitas – geriausias klubas ne tik Kaune, bet ir Lietuvoje” – iš įkarčio net spjaudydamasis bandė man prieš porą savaičių įteigti vienas Kauno „klubinėtojas“. Nuolankiai linktelėjęs, prižadėjau, kad būtinai tuo įsitikinsiu atsiradus pirmai progai. Ir ta proga atėjo visai nelauktai – nutariau mesti į šoną visus mokslus ir lėkti į Kauną, aplankyti neva tai geriausio klubo mūsų šalyje.