Tokia.. Aštri, gundanti, labiau ieškanti nei mylinti, pavydi, desperatiška, velniška, spontaniška, deginanti rūgštim, bedugnė, gąsdinanti, užknisanti, patraukliai žavinga, kartais kvepianti, bet ne cinamonu, o vidutiniškos daugiabučio kairiam kampe esančios landynės skalbinių dėžės ir virtuvės puoduose prikepusių likučių kvapais, kartais pikta kaip kaimyno kieme skalijantis pitbulis, o kartais tiesiog išmetu ją pro langą.
Teigiama, kad šv. Kalėdos – stebuklų ir dovanų metas. Pasirodo, ne visada būna taip. Visą šokių muzikos pasaulį sukrėtė nemaloni žinia – Danny Ramplingas, žmogus-legenda, „ponas House muzika“, pasitraukė iš muzikos pasaulio. Ne, jo „nesurijo“ AIDS, kaip jo draugą Tony De Vito, ir nemirė jis perdozavęs narkotikų, kaip keliolika kitų didžėjų.
Kai iki Naujųjų metų sutikimo lieka šiek tiek daugiau nei dvidešimt keturios valandos, galvoje automatiškai sukasi viena mintis : „Reikia pailsėti !“ Tačiau… kai Vilniuje iš kažkur atsiranda draugai promouteriai iš Baltarusijos, o tu sužinai, jog „Gravity“ klube vyksta kažkas panašaus į Naujųjų metų pre-party, rengiamą „Stereo 45“ chebros, nelieka nieko kito, kaip čiupt atvykėlius iš kaimyninės šalies už rankos ir traukti į „G“.
Ach, jau tie šv.Kalėdų džiaugsmai ir džiaugsmeliai! Žibančios parduotuvių vitrinos, gatvėmis ir prekybos centrais besiblaškantys Kalėdų seniai, kalėdinių dovanų laukimas, kūčiukai, silkės ir kisieliai bei… techno vakarėliai. Šiame technologijų ir komunikacijos amžiuje šv. Kalėdos jau nebėra tik šeimos ir artimųjų šventė. Ji vienija draugus, kolegas ir bendraminčius.
„Mergaite, jūsų kojos gražesnės nei šios“,- visa gerkle rėkė iš barbių kojų karolius susivėręs „elektronščikas“. Tai gąsdina. Belieka užlįsti už neiškios paskirties celofaninės užuolaidos. Kur, deja, tenka susidurti su provokuojančiomis projekcijomis. Užsižiūriu. Gal jos ne tiek provokuoja, kiek nejaukiai prikausto žvilgsnį. Tenka pripažinti, kad mes mėgstame nešvankybes.