Pažintį su šia keistoka psichodeliškai groteskiška post-hipių grupe Vilnius pradėjo prieš 5 metus, kai dabar kariuomenei atiduotoje Šv.Ignoto bažnyčioje pirmą kartą savo “užvaražijimus” pasiuntė grupės įkūrėjai, “anglai vegetarai tremtyje” (t.y. Olandijoje) Edward Ka-Spel ir Phil Knight (Silverman). 2004-aisiais “rausvi taškai” vėl ėmė mirgėti ausyse – šįkart postsovietinio “baroko” šventovėje “Mulen Ruže”.
Turbūt ne viena Lietuvos muzikinė viltis, o tai dažniausiai reiškia debiutantą, supranta, kaip sudėtinga yra išleisti gerą įrašą ir atitinkamai gerai pristatyti savo grupę. Tai savo kailiu jau patyrė ir IR. Taigi adrenalino prieš albumo “Now or Never” pristatymą aiarams buvo pakankamai.
Bet tos visokios parkės tai užknisa. Tavęs ne? Ėėė, o ką jeigu vieną dieną pabustum, ir žiūri – kad viskas gerai aplinkui? Ir nėra jokių karų, blogo oro nėra, nelaimių nėra, net mikrobų, ir tų nėra? Ne, nu įsivaizduok, bet rimtas: atsikeli ir niekuo nereikia rūpintis, ir tipo jeigu ir pasidaro kas nors blogai, tai tik kaip per multikus, apsinešus – net neskauda, jeigu peiliu nusipjauni ką nors arba išvis užsimuši?
Nežinia kieno čia buvo kaltė – Partyzanų, tekilos ar klubo “Gravity” – tačiau kažkas pasistengė ir atvežė į Lietuvą bene labiausiai dabar garbinamą elektroninės šokių muzikos mesiją (visi kiti yra pranašai ir apaštalai) Ivan Smagghe. Apie tai rėkė visos žiniasklaidos priemonės, visi aplinkiniai ir aš pats.
Nors aktualioji muzika mums yra ta, kurią anglai vadina contemporary, aktualios gali būti ir praeities tradicijos. Malonu, kai „Gaida“ to nepamiršta ir duoda pasiklausyti ko nors senstelėjusio, jau priklausančio avangardo tradicijai. Festivalio pradžioje – Stockhauseno, pabaigoje – Stravinskio ir Zappos. Jų muzikines idėjas galėtų, beje, dažniau prisiminti ir Lietuvai transliuoti pvz., radijo 2-oji programa (ne vien kažkokį džiazą ar Berliozą).