Žinoma, pakuotė nieko nereiškia – svarbu turinys, tačiau gražus viršelis vistiek sukelia teigiamų emocijų dar prieš išgirstant pirmą garsą. “Mėnulio okupantų” viršelio istorija prasideda nuo merginos su naktiniais, laikančios rankose šūsnį plokštelių. Namo grįžtantis rudeboy spėja tik sumoti rankomis, kai vinilas išlekia į orą.
Kadangi Alexander Coe atvykimas į Lietuvos sostinę, jo pasirodymas ir to pasirodymo apipavidalinimas jau kelis mėnesius tiesiogine prasme kaustė Lietuvos šokių mėgėjų mąstymą ir svajones ir viską… ir apie šią penktadienio naktį pateikiame “dvigubą” aprašymą. Vakaro nuotraukas maloniai atsiuntė “PRS / DVE”…
Kartais būna tokių savaitgalių, kad nors persiplėšk norisi būti keliose vietose. Kol mano klonas dar nepasiekė net mėgintuvėlio lygio, tenka naudotis taksi paslaugomis…
Vakarėlis prasideda gana simboliškai – mes sėdime už “Artistų” baro, ir televizoriaus ekrane Lietuvos krepšinio rinktinė pralaimi Rusijos rinktinei rezultatu 71:77. Tuo tarpu kiemelyje jau šurmuliuoja gausi BIPLAN draugų armija – įvairūs “šou verslo rykliai”, giminės, baikeriai, manekenės ir, be abejo, žiniasklaida. Įsiteikimas žurnalistams pravestas nuostabiai – prie staliuko priėjusi padavėja bent keturis kartus klausė, “ar mums nieko netrūksta”.
Rugsėjo 1 dieną moksleivių choras traukia “We don’t need no education…” (mums nereikia išsilavinimo). Mokytojai griebiasi už galvų, o policininkai už bananų ir, atrodo, riaušės neišvengiamos.. Griūna siena ir minia pašėlsta. Tai jau nebe riaušės. Tai visuotinė beprotybė. Bet tai įprasta. Taip būna visur, kur rodoma kultinė roko opera “The Wall” (“Siena”).