Kartais būna tokių savaitgalių, kad nors persiplėšk norisi būti keliose vietose. Kol mano klonas dar nepasiekė net mėgintuvėlio lygio, tenka naudotis taksi paslaugomis…
Vakarėlis prasideda gana simboliškai – mes sėdime už “Artistų” baro, ir televizoriaus ekrane Lietuvos krepšinio rinktinė pralaimi Rusijos rinktinei rezultatu 71:77. Tuo tarpu kiemelyje jau šurmuliuoja gausi BIPLAN draugų armija – įvairūs “šou verslo rykliai”, giminės, baikeriai, manekenės ir, be abejo, žiniasklaida. Įsiteikimas žurnalistams pravestas nuostabiai – prie staliuko priėjusi padavėja bent keturis kartus klausė, “ar mums nieko netrūksta”.
Rugsėjo 1 dieną moksleivių choras traukia “We don’t need no education…” (mums nereikia išsilavinimo). Mokytojai griebiasi už galvų, o policininkai už bananų ir, atrodo, riaušės neišvengiamos.. Griūna siena ir minia pašėlsta. Tai jau nebe riaušės. Tai visuotinė beprotybė. Bet tai įprasta. Taip būna visur, kur rodoma kultinė roko opera “The Wall” (“Siena”).
Čia gimsta mamontovai ir hiperbolės, čia atsiranda tie, kuriuos vėliau vadins žvaigždėmis ir kopijuos. Ne, čia ne reklamuojami realybės šou. Viskas daug paprasčiau. Tai pirmąkart įvykęs jaunųjų grupių ir atlikėjų konkursas “Artistų artistas”
Vos atvykus į Helsinkį, tave pasitinka visai linksmas firmos “Suunto” reklaminis stendas: “Sena suomius kamavusi problema išspręsta”. Pasirodo, atsirado įtaisas jungiantis telefoną, GPS ir dar kažin ką – eidamas į aludę tu “pasižymi” kiekvieną posūkį tarp namų ir lindynės, o grįžtant namo jis “pataria”, kur eiti atgal.