Pavasaris užtruko ir niekaip nesibaigia. Kalbėti apie tai jau tapo lyg ir blogo tono ženklu. Kaip ir klausti, kiek filmų matei, atrodytų, niekaip nesibaigiančio “Kino pavasario” metu. Pučia ir pučia žvarbūs “nauji vėjai” ir skersvėjai. 1995-aisiais prasidėjęs “Kino pavasaris”, dabar jau – Vilniaus tarptautinis kino festivalis, per kelias savaites pristatė daugiau nei 200 filmų.
Kovo paskutinę savaitę el. pašto dėžutė ima lūžti nuo kvietimų pamatyti neatrastų grupių koncertus, o siunčiant laiškus iš kas antro gauni automatinį atsakymą ,,Išvykau į Talino muzikos savaitę – susitikime ten‘‘. Bemaž 250 skirtingų grupių ir atlikėjų iš 32 pasaulio šalių (šįkart tarp jų – 6 ir iš Lietuvos) – visi tikisi Taline sulaukti didžiojo savo karjeros sprogimo.
Šunys loja, karavanas eina, o visame tame beprasmiško pasaulinio cirko kontekste pasibaigė dar vienas – šiais metais jau 67-as – Berlyno filmų festivalis. Kasmetinėmis šventėmis, kaip Kalėdos ar panašaus plauko užsiėmimai, o šiuo atveju – kino šventėmis, galima džiaugtis jau vien dėl to, kad kasmet besikartojantis ritmas sudaro iliuziją, kad pasaulis vis dar laikosi tam tikros logikos.
Dvi valandos noir filmų scenų viena po kitos atliekamos trijų aktorių baltų lempų įrėmintoje kubo formos scenoje. Dvi valandos su psichopatais režisierės Gintarės Minelgaitės aka GoraParasit pirmojoje „Kaip kine“ kinomansų serijoje „Psycho“. Kiekvienas mūsų pilnas paslapčių, pagundų, abejonių, neigiamų emocijų […]
Kol mados kritikas ir blogeris aiškinasi, kas ir kodėl pateko ar nepateko iš i n j e k c i j os į in f e k c i ją, kviečiu mesti vieną žvilgsnį – vienu įkvėpimu į konkurso užkulsį […]