Einam, sakau, tūsas buuuus… Nerealus. Net pats tuom tikėjau. Ir, beje, šventai. Nusprendę, kad pats geriausias laikas eiti į tūsą – tarpas tarp 12 ir 1, pakilome. Pirmasis nesekmės nuojautos šuoras brūkštelėjo parkinge, kai be jokių problemų pavyko pastatyti automobilį […]
Po dviejų bokalų smuklėje “Trys bokalai” abejojau, ar dar kur eisiu. Visdėlto vakaruškos, kuriose groja trakiškiai Jahzrockers, visada traukia. Todėl nieko nuostabaus, kad atsidūriau prie “Naujųjų skliautų” galerijos.
Vilniuje įvykusi “Lenkų kino savaitė” atnešė įvairiausių emocijų filmus – nuo perdėtai pompastiško “Quo Vadis” iki puikios “(anti)semitinės” komedijos “Cud Purimowy” ir projekto “Esu piktas”, kur maži urlaganai iš Varšuvos Pragos rajono nusifilmavo patys save ir savo hujovą kiemą. Tačiau tačiau ant scenos jau dama, kuri sako – man ypatingai malonu pristatyti filmą apie “mistinį regioną iš kurio aš ir pati esu kilusi”.
Viskas prasideda nuo to, kad jau festivalio išvakarėse Pilies gatvėje pamatau dvi juodas sekso bombas. Oda, juodi plaukai, aksesuarai. Gražu. Nutįsta seilė, ir jau kitą dieną nekantraudamas trypčioju prie Dailės akademijos kiemelio.
Aptrupėjusių sienų ir freskų fone skambantis saksofonas, papildytas house ritmais, visuomet nuteikia švelniai.