Lietuvos širdelėje – Kauno mieste – praūžė (ar prazvimbė, ar nutarškėjo; kaip čia lietuviškai išsireiškus? – vienai archajiškiausių pasaulio kalbų sunkoka su modernybės epitetais) „Centro“ festivalis, skirtas medijų menams ir muzikai. Dešimtasis kasmetinis renginys apraše žadėjo „per dešimt dienų pristatyti programą, kupiną intriguojančių kūrybos apraiškų“.
Tarptautinis Kauno kino festivalis – kasmetinė šventė kino gurmanams, kauniečiams ir ne mainstream‘inės kultūros gerbėjams. Nuo 2007-ųjų veikiantis festivalis suka geras ir patikrintas juostas, kituose tarptautiniuose kino festivaliuose įvertintus ir pripažintus kūrinius. 2015-ųjų Kauno kino festivalis toks buvo ir šiemet – filmų ciklą atidarė simboline „Žaliųjų muškietininkų“ premjera, pasiūlė platų gurmanišką „meniu“, o torto vyšnaites gausiai barstė kone kasdien.
Už lango žvarboka, bet saulėta bobų vasara, o pasąmonė vėl skaičiuoja kilometrų stulpelius pakeliui į Rygą. Pastaraisiais metais „Skaņu mežs” vyksta rudenį, anksčiau į Latvijos sostinę važiuodavom pavasarį. Bet kuriuo atveju, šiam renginiui labai tinka toks pereinamasis ir kintantis metų laikas, savotiškai akomponuojantis tarp žanrų nardančiai programai.
Pastaruoju metu vis dažniau akiratyje atsiranda dokumentiniai filmai. Gal todėl, kad vis mažiau meninių filmų su įtikinamai išvyniotais siužetais – vis išlenda kokios smulkios kliurkos ir klausimai? O gal norisi tikrų, nesuvaidintų istorijų? Nesinori kasdienybės ir realybės? Norisi nuo jos pabėgti? Tuomet vertėtų susimąstyti apie savo realybę…
Laiko kilpa – mėnesiu atgal. Iš tris vasaros mėnesius skaičiuojančio smėlio laikrodžio byrėjo paskutinės smiltys. Rugpjūtis – sąlyginai liūdnas: peržengęs festivalių gausią liepą atsiduri įšale. Jokių sūpuoklių tarp plikus kamienus tankiomis šakomis bandančių pridengti Pakretuonės pušų; jokio tapsmo nauju žmogumi […]