ŠMC, WMF, – skanduoja mano širdis šį vakarą. Tegu limpa sniego kamuoliai prie batukų, o ledinės snaigės tupia ant ilgų blakstienų. Tegu tyko ligų užkratai ŠMC café virusinėse prieigose. Juk rankinuko vidinėje kišenaitėje – ginkmedžio ekstrakto kapsulės ir pampelmuso sėklyčių antpilo buteliukas.
Vakare miestas apslopęs, tamsus šiltas oras saugo mane kaip juodųjų avelių vilna. Tolimų kraštų vėjai miega paslaptingose tarpuvartėse, ir nežinia, kada jie įsisiautės vėl. O kol kas gardžiai kvepia turkų restoranai ir šokoladinių skanėstų krautuvės.
Mus sunku išmušti iš ritmo – gerai jį jaučiam. Nuolat klausom urbanistinių ritmų, todėl vis rečiau atrandam kažką naujo. Tačiau prancūzų MANIPULATORS koncertas antradienio vakarą apverčia visus ritmus ir kitą dieną keldamiesi į darbą stebimės: “Ką?! Dar ne savaitgalis?!” Nes po tokio koncerto _privalo_ būti s(a)vaitgalis.
Mėgautis minia yra menas. Bet ką daryti , kai dauguma nori mėgautis mažuma? Tai jau tampa kažkokia batalija dėl dėmesio. Nors, kita vertus, tą permirkusį penktadienį buvo ne tik daug norinčių pateisinti savo neatsitiktinį vardą, bet ir puiki tam proga. Taigi, ir mes nukeliavome į kabako “Alkanas arklys” (!?)”oficialų” atidarymą ir, iki šiol dar nesuprantu kaip, bet papuolėme į gimtadienio fiestą.
“Šie metai įeis į istoriją kaip pirmieji, kai nebuvo žiemos”. Taip man sako garbaus amžiaus džentelmenas Trakų Vokės parke. Čia mes pradėjome savo savaitgalio pre-party. Parke, kur – pasirodo – (kaip liudijo tas pats senis) savo vakarėlius su dukromis rengia patsai AMB, stovi dvaras.