Šiemet sukanka šimtas metų nuo to laiko, kai į dabartinį Vilniaus Filharmonijos pastatą susirinko Didysis Vilniaus Seimas. Minėti šią sukaktį dar kiek ankstoka, nebent kitu aspektu. Žodžio Seimas reikšmė – etimologinė, tad, tarkime, Didysis lietuvių susirinkimas. O susirinkti Filharmonijon lietuviai (ir ne tik) nevengia ir šiandien. “Pasikultūrinti”, kaip dažnas linkęs pasakyti. Štai vieną žiemos trečiadienį švarkuoti vyrai bei moterys su cheminiais plaukuose susirinko į Petro Vyšniausko ir Arkadijaus Gotesmano (dueto kodiniu-asociatyviniu pavadinimu “PetrArka”) “Pokalbius”.
Jei būtume kiniečiai, gyventume geriau. Mums nerūpėtų, kad Panevėžys greit taps naujuoju Lietuvos Didžiasaliu, nes kineskopų pagamintume daugiau, nei turime dviračių. Parduotuvės būtų pilnos prekių beveiknachalia, o lipdukas “Made in China” keltų tik patriotinius jausmus. Šuns auginimas teiktų nesibaigiančią laimę, nes laikai, kai jis buvo laikomas buržuazinio dekadanso simboliu, būtų praeity.
ŠMC, WMF, – skanduoja mano širdis šį vakarą. Tegu limpa sniego kamuoliai prie batukų, o ledinės snaigės tupia ant ilgų blakstienų. Tegu tyko ligų užkratai ŠMC café virusinėse prieigose. Juk rankinuko vidinėje kišenaitėje – ginkmedžio ekstrakto kapsulės ir pampelmuso sėklyčių antpilo buteliukas.
Vakare miestas apslopęs, tamsus šiltas oras saugo mane kaip juodųjų avelių vilna. Tolimų kraštų vėjai miega paslaptingose tarpuvartėse, ir nežinia, kada jie įsisiautės vėl. O kol kas gardžiai kvepia turkų restoranai ir šokoladinių skanėstų krautuvės.
Mus sunku išmušti iš ritmo – gerai jį jaučiam. Nuolat klausom urbanistinių ritmų, todėl vis rečiau atrandam kažką naujo. Tačiau prancūzų MANIPULATORS koncertas antradienio vakarą apverčia visus ritmus ir kitą dieną keldamiesi į darbą stebimės: “Ką?! Dar ne savaitgalis?!” Nes po tokio koncerto _privalo_ būti s(a)vaitgalis.