Žinai, kas yra fanzinas? Ne? Iš esmės tai – tas pats weblog. Aplinkoje prisikaupia įdomių minčių ar vaizdų, viską išdėlioji kompo ekrane (arba naudoji seną gerą “kirpk-klijuok” stilių) ir publikuoji internete arba ant popieriaus. Tai “pasidaryk pats” kultūros dalis. Dažniausiai nekomercinė, neperiodinė, neoficiali, nepriklausoma, subjektyvi žiniasklaidos priemonė.
…Ką aš galėjau iki to lemtingojo ketvirtadienio vakaro pasakyti apie ŽALVARINĮ? Kad groja folkroką?.. Na, taip. Buvau girdėjusi. Kalbant. Dar buvau girdėjusi iškraipytą „Alaus dainos“ versiją, kurią plėšdavo įvairios kompanijos įvairiose alkostadijose. Ir viskas. Na, dar tai, jog grupės būgnininkas įsigijo naują instrumentą. Gandai, kaip žinia, greitai sklinda.
Vėlyvą penktadienio vakarą rūpestingai blizginu firminius tarpukario batelius, apdairiai nušvilptus iš Teatro ir kino muziejaus nuolatinės ekspozicijos. Mano uoslę pasiekė pažįstamas kvapas – ant Vilniaus požemių viryklės jau užkaistas prėsko gyvenimo katiliukas. Išslenku į gatvę, ir katiliukas suburbuliuoja linksmiau, o į dangų pakyla žvaigždinių anyžių debesis.
Kai kuriuose pasaulio vietose auksas pats savaime atsidengia upės smėlyje, naftos versmė pati savaime ima trykšti. Vis dėlto žmogus nesėdi ir nelaukia, kol taip atsitiks. Jis ima grąžtą, svirtinį siurblį ir eina užsidirbti laimės. Ėjom ir mes užsidirbti bent trumpalaikės laimės, nes žinojom, kad įrašuose ji pati neatsiskleis.
Kai Jimi Hendrixas dar negrojo metalo, kai Miles Davisas tik įrašinėjo “The Birth of the Cool” ir visi manė, kad tai nauja mada džiaze, arba kad tai apskritai nėra muzika, o Ella Fitzgerald kažkur pametė savo geltoną krepšelį, daugumos SING UP konkurso dalyvių tėvai net nebuvo gimę, todėl nežinojo, ką reiškia, kai Charlie Parkeris groja “My funny Valentine”.