…jau atsibodo slankioti pro apmirusį džiazo klubą ir kaskart vis abejingiau žvilgčioti, kas šiandien programoje. Neskaitant savaitgalinių lietuviško džiazo grandų su didžiulėmis įėjimo kainomis, darbo dienomis nieko doro nevyksta. Todėl šį antradienį, informaciją gavusi, beje, irgi ne iš išankstinės reklamos prie veiksmo vietos, o iš visagalio interneto, nematau reikalo vakaro nepraleisti ten, kur seniai bebuvau, paklausyti tų, apie kuriuos atsiliepiama labai neblogai ir išsiaiškinti kas per daiktas tas DotJazZ?..
Tądien, tą šeštadienį, klube “Intro:” vyko vakarėlis iš serijos “Welcome!”, pristatančios pasaulio miestus, jų kultūrą. Kiek supratau, tai multidisciplinis projektas apimantis visus Intro: laukus. Šį kartą senosios Suomijos sostinės Turku miesto pristatymas.
New Orleans – pavadinimas pretenzingas. Nežinau, kokia pirminė šio pavadinimo idėja, tačiau spėju, tai turėtu reikšti ir simbolizuoti tą hedonizmo dvasią, kuria New Orleanas skleidė praeito amžiaus pradžioje, tiesą sakant, ir nūdiena šio miesto ne ką ramesnė. Galbūt pats klubas šiek tiek mažiau prabangus, nei virš jo esantis kazino, tačiau šiokių tokių “mažorinių” elementų netrūksta.
Priėjus prie durų, apėmė tuštumos nuojauta, o šūdas, pagalvojau, vėl nesigavo… Vos neišsidrėbiau ant slidžių laiptų (ė, smėlio!), paskui vos neišsidrėbiau prie slenksčio ir dar vėliau vos neišsidrėbiau koridoriuje (kažkodėl kiekvieną kartą besilankant Gravity, koridorius man vaidina itin svarbią reikšmę) – išilgai tunelio beprotišku ritmu žaibavo spec. lemputės, nuo kurių tučtuojau praradau orientaciją erdvėje ir porą kartų bumbtelėjau sienon.
…Pagaliau, pagaliau, pagaliau atsirado proga apsilankyti tame išgirtajame “Terminale”… Whee!.. Ironizuoju, aišku, bet funky evening praleisti tikrai nesiruošiau, nors ir už dvidešimt litų. Tiesa, laiku apsireiškė Daivutė iš “Kliošo” – ačiū jai ir žmogui, išradusiam svečių sąrašus.