“Kino pavasaris”, atsiprašau, Vilniaus kino festivalis “Kino pavasaris” kasmet pučiasi vis labiau ir nežinau, ar man tai patinka. Raudoni kilimai ir black tie, prezidentai ir ministrai, putojantis kefyras, pompastika ir konfeti… Net festivalio prezidentė su vos-ne-steampunk suknele. Tikėtina, ir to matyt siekia organizatoriai, kad Vilniaus kino festivalis taptų solidžiu pasaulio sinefilų renginiu, o jame pasižymėję filmai dėtų jo laurų vainikėlį ant savo plakatų.
Viena festivalio dalių yra “Midnight” skiltis, kurioje ūžia naujo siaubo šedevrai. Nors daug kas – Europos kino kritikai, tai jūs – iš karto nurašo šiuos filmus į nišinius ir žanrinius, bet visi žinom, kad siaubo kūriniai dažnai kelia nerimą ir siaubą būtent todėl, kad ištraukia į paviršių giliausiai įsišaknijusias visuomenės problemas ir prieštaravimus, ir jas teškia žiūrovui į veidą kaip smirdančią supuvusių gėlių puokštę.
“Transmediale” – medijų ir skaitmeninio meno festivalis jau 29-ąjį kartą vasarį vykstantis vyriausybinių institucijų pašonėje Berlyne. Šiemetinė “Transmediale” siekė būti reflektyvi – savo moto “Conversation piece” įtraukti dalyvius į diskusijas apie kapitalizmo sukeliamą nerimo (anxiety) būseną. “Transmediale” pasižymi geru dizainu, […]
Disclaimeris: autorė pirmiausia norėtų prisipažinti, kad į “Sundance” važiavo pirmą kartą ir dalį sprendimų, kuriuos filmus žiūrėti ir apžvelgti, ją įkvėpė staigus pakilimas aukštai virš jūros lygio, gaivus Jutos kalnų oras bei energiją stimuliuojantys deguonies flakonėliai, šaltis, žiema, vėlavimas, filmų kūrėjai, aktoriai, komikai, agentai ir atstovai spaudai, sutikti vakarėliuose, lounguose, atsipalaidavus viename šilto vandens krateryje ir keliose jacuzzi.
Pagalvojus apie šviesos sąvoką, galvoje pirmiausia išnyra saulė, fizikos pamokų nuotrupos arba Jėzus Kristus. Tai, kas sausio viduryje vyko kultūros bare „Kablys“, nepanašu nei į danguje kabantį geltoną blyną, nei į agonijos tvaiku atsiduodančius sąsiuvinius, nei į iš paveikslų į […]