Man šešeri ir ką tik puokštę kardelių iškeičiau į matematikos vadovėlį. Šiandien mano pirma rugsėjo pirmoji ir, nors šį mainų ritualą teks kartoti vėl ir vėl, pirmi kartai visuomet būna ypatingi. Galbūt todėl, kai iš mokyklos grįžtu namo, į labai pilką ir dar labiau mylimą blokinį daugiabutį, tėtis paleidžia Rammstein’us.
Prakalbus apie festivalį “Боль” ir atostogas Maskvoje, žmonių reakcijos buvo skausmingos. Galbūt todėl, kad “Боль” rusiškai reiškia skausmą. Iš pradžių televizijoje nugirdau vieno greitai sukonservatyvėjusio Algio nuomonę, kad, maždaug, normalūs žmonės savo noru į tą pusę nevažiuoja. Matyt, jam vis dar svastikos sukasi greitai.
Paskutinis “Tallinn music week” (TMW) matytas atlikėjas – smulkutė Melissa Gan aka respectfulchild, atvėsinusi kelių dienų muzikinę karštinę savo užloop’intu smuiku Estijos meno akademijos auditorijoje. Atmosfera kažkuo priminė Ruth Ozeki “Knygą laiko būčiai”. Galbūt todėl, kad abi jos – išeivės iš Azijos šiuo metu gyvenančios Kanadoje. Šio kontinento akcentų buvo ir daugiau.
Pavasaris, kaip visada, Vilniuje atneša ne tik sniegą lietų, saulės prošvaistes, bet ir mažų jaukių koncertų bei gerų albumo pristatymų. Kaziuko mugės penktadienis tuo ir pasižymėjo. Vietinė chebrytė sukvietė visus ne tik įsigyti, bet ir pasiklausyti Stranguliatoriaus naujojo albumo, vėl […]
Mykolo Žilinsko galerija Kaune reprezentuoja ne tik monumentalų postmodernizmą, bet ir įsišaknijusią kultūrinę stagnaciją. Monumentalus pastato fasadas tarsi sufleruoja apie didingą meno misiją, mistišką jo aurą, kuri turėtų pasiglemžti žiūrovą vos įžengus vidun. Tačiau kylant išoriniais galerijos laiptais ir įėjus vidun gali sustiprėti nuojauta, kad monumentalumas bei didybės siekis taip ir liko modernybės projekto dalis, kuris šiandien yra skilęs į nesuskaičiuojamą daugybę dalių.