Nesinorėjo pulti guostis po itin prastų Lietuvos kultūros tarybos rezultatų Artnews.lt ir Echo Gone Wrong žurnalams, kuriems šiemet parama sumažėjo kone tris kartus. Viltis dar dėjome į Spaudos, Radijo ir Televizijos rėmimo fondą, kuris lyg ir skirtas puoselėti kultūrinės žiniasklaidos išlikimą.
Socialiniai tinklai yra beveik kiekvieno mūsų kasdien naudojami. Lėtai, bet užtikrintai, jie tapo neatsiejama gyvenimo dalimi. Keikti juos ir trinti savo paskyras „Facebook‘e“ ar „Twitter‘yje“ irgi tapo madinga. Visgi, imsiuos nelengvo uždavinio kritikuoti jūsų naudojamus soc. tinklus ir, tuo pat metu, neįpulti į nusibodusių klišių liūną, kuriuo virsta bemaž kiekvienas bandymas supeikti juos.
Eidamas mieste, link viešojo transporto stotelės „Lietuvos Sąjūdžio kelias“ (keistas pavadinimas, leisiu sau pastebėti), pamačiau, kad keli darbininkai uoliai gramdo ir valo požeminės perėjos paviljoną iš „Forum Palace“ pusės. Tas pastatas, kiek tik gyvenu Vilniuje, buvo visas apipaišytas graffičiais, o vienas langas – išdaužtas.
Jurijus Dobriakov geriausiai žinomas savo kultūrine veikla – be šimtų išverstų straipsnių bei knygų, jis dėsto Vilniaus dailės akademijoje, kuruoja parodas, rašo straipsnius apie muziką ir meną, aktyviai dalyvauja kultūrinėje veikloje. Neužtektų vietos surašyti viską, ką Jurijus yra padaręs, parašęs ar išleidęs.
Pastaruoju metu utopijos, regis, išėjo iš mados. Vis dažniau kalbama, kad utopinis mąstymas – pavojingas, atnešantis nelaimių, milijonų gyvenimus sudaužantis į šipulius ir atkertantis žmogų nuo jo prigimties gyvastingos versmės. Geriau esą reikėtų žiūrėti į gyvenimą ir bandyti prisitaikyti prie jo reikalavimų, kuriuos dera priimti kaip stoikai priėmė likimą – arba eisi vedama/s jo už rankos arba, na, būsi jo velkama/s.