Laimė gyventi Antakalnyje man suteikė kitą, kone lygiavertę laimę pažinti Tomą Arūną Rudoką. Ar šiuose sakiniuose reikia kabučių žodžiams “laimė”? Vis dar neapsisprendžiu. Smagu pažinoti kažkokį viešesnį, nei pats, asmenį. Bet ar smagu pažinoti pastarųjų metų literatūrinio Lietuvos gyvenimo nevykėlį numeris vienas?
Štai knyga-intelektualinis-tortukas. Šiaip tortukus siūlyčiau vartoti konditerijos įmonėse, o ne namų bibliotekoje. Tokia knyga nieko neužgaus, jos neužprotestuos leidybos etikos komisija, nepasmerks popiežiaus kanceliarija, ji nebus kaip grafitti raižoma ant senamiesčio skersgatvių. Nepyk, Giedre, bet su visa pagarba, nieko-nekeičiančių-knygų niekad nekolekcionavau..
Kas yra žmogus be tėvynės? Romas, karaimas, katalonas ar mohikanas? Ar ligonis, sergantis tokia patriotizmo stadija, kai taip tapatiniesi su „savo valstybe“, jog ją vairuojančiųjų cinizmas arba (ir) kvailumas nuvilia tiek, kad tiesiog nebelieka su kuo tapatintis. Kiek vienarūšių išsireiškimų aš dabar panaudojau?
Nėra ko slėpti. Pirmas įspūdis, paėmus šią knygą į rankas – jog tai penki šimtai puslapių “Sofijos pasaulio” stiliaus filosofinių pasvaičiojimų apie mirtį, valgomasis šaukštas fantastikos sumaišytos su pasaulio tautų mitologijų trupiniais ir žiupsnelis ironijos papuošimui. “Keistas, ironiškas, apsimestinai naivus, balansuojantis ant parodijos ribos romanas” – skelbia ketvirtasis Bernard’o Werberio knygos “Tanatonautai” viršelis.
Kai buvę klasiokai gimdo vaikus ir vakarais tūsinasi su „XXI amžiaus“ platintojais, kai kaimynystėje – girdisi per tapetų rozetes – vyras daužo žmoną, jos kraujas nulaša per laiptinę, kai nakties nemiga prisipildo demonų, bet dar labiau šventųjų smile‘ų, tada gaunu sms apie gyvenimą iš poetės Vaivos: „Pagarbinkim absurdo dievą“, – rašo ji.