Kuo Barthas geresnis už Barthes‘ą? Niekuo. Vienas reformavo teksto suvokimo horizontus, o kitas – patį tekstą. Bartho reformų pirmu žvilgsniu neužčiuopsi. Bet jei jau teko juo čiupinėti anksčiau išleistą „Plaukiojančią operą“, – gali pasimėgaudama/s gliaudyti ironijos ir netradicinių atsparos taškų sluoksnius „Kelio pabaigos“ paraštėse-kelkraščiuose.
Kodėl Torgny Lindgrenas kelia man tokius nepaaiškinamus sentimentus? Iš pažiūros jo knygos viduramžiškos, dvasingos ar perdėm-savy-intelektualios, be nuotykių, kuklios, tylios, pilkokos, ne (oriniam) Kranauskui. Tikrai ne dėl Astridos pavardės? O gal dėl nežinojimo, ką paauglystėje atsakyti, kai paklausia vertinamiausių rašytojų?
Jei ne ironija ir melas, ši knyga būtų visiškas šūdas. Bet kadangi autorius, tesiilsi jis amžinoje mūsų pagarboje, priešlapyje pas pripažįsta: „šioje knygoje nėra nė krislelio tiesos“, ši knyga – vienas genialiausių gyvenimo filosofijos mokytojų.
Krachtas – tai vokiečių popliteratūros blizgesys ir krachas, išėjęs iš didelio rašto. Kaip ir kiekvienas, kas iš pop- gamina kultūrą.
Tokį sakinį parašiau leidyklai, kurioje prasideda (Book) Ore programa, knygas apžvelgianti iš anksto, kad jų viršelius pagerintų mūsų citatos, o Ore puslapiuose matytumėte apžvalgas iš anksto ir greičiau nei kitų leidinių skaitytojai. Voila.
Gal nepradėsiu seilėtis, kaip kokia trylikametė panelė, kad „vajė,vajė, Jurgos knygą surijau iš karto“ neaišku, ar tiesiogine prasme, ar ne. Bet J. Ivanauskaitę tikrai reikėtų pagirti už gerai padėliotus žodžius, kurių garsynas, balsės, priebalsės ar dar velniažin kas ne trukdo, o padeda skaityti, ir atrodo, kad tekstas išlietas ir teka kaip upės.