Knygos
DBC PIERRE “Vernonas Dievas Litlis”
Tai tokia situacija, kai bandai tik be garso atsirūgti, bet netyčia apsivemi. Nors Vernonas net nebandė atsirūgti, tiesiog atsidūrė Netinkamoje Vietoje Netinkamu Laiku. Šitas ir kiti trilerio schemą tradiciškai audžiantys bruožai (pvz., tas nuspėjamas nenuspėjamumas, ir pagaliau pati „netikėta“ pabaiga, apie kurią iš manęs šiukštu nė žodžio) tikriausiai ir yra „vienintelis“ aspektas, akis badantis ne taip maloniai, nes kitkas kiaurai perveria visišku veiksmu, motyvuotom ir aštriom metaforom, nepraustaburnės kalbos skrydžiu.
Jolita Seredaitė “Auksinis Berniukas”
Jolita Seredaitė – viena iš mėgstamesnių pastarojo meto beviltiškų realybės šou herojų. Nepaisant to, kad ji tyliai, bet atkakliai sudalyvavo (pralaimėjo) net keliuose iš jų, ją galima buvo pamatyti keliuose su “Ore” susijusiuose vakarėliuose. Štai dabar ji tyliai bet atkakliai parašė knygą apie gyvenimą… o kadangi ją jau “Maksimoje” jau pardavinėja su nuolaida, galime apžvelgti ir mes.
Loreta Anilionytė “O kas po to?”
Nušarmojo jau mano smilkiniai… Kadangi per savo ilgą ir sudėtingą gyvenimą, kaip koks Aivaras Stepukonis, esu ne tik klausęs Norkaus, Šaulausko ar Šliogerio paskaitų, bet ir prodiusavęs ne vieną popkultūros projektą, jaučiu esąs pajėgus apžvelgti šį “aukštosios” ir “popkultūros” santykį nagrinėjantį romaną.
Frederic Begbeider “Trenkto jaunuolio memuarai”
Mano butas Paryžiaus priemiestyje, galvoje tokia sumaištis kaip per Harrod’s išpardavimą, o mano gyvenimas telpa į 100 puslapių. Aš kaip šprotas plaukioju didžiuliame lėbautojų būryje, kol prašvinta dar vienas rytas ir skaudančia galva krentu į draugės lovą. Prisigert ir gerai pasidulkint yra viskas, dėl ko kasdien atsimerkia mano akys.
Leonard Cohen “Žavūs nevykėliai”
Tokia.. Aštri, gundanti, labiau ieškanti nei mylinti, pavydi, desperatiška, velniška, spontaniška, deginanti rūgštim, bedugnė, gąsdinanti, užknisanti, patraukliai žavinga, kartais kvepianti, bet ne cinamonu, o vidutiniškos daugiabučio kairiam kampe esančios landynės skalbinių dėžės ir virtuvės puoduose prikepusių likučių kvapais, kartais pikta kaip kaimyno kieme skalijantis pitbulis, o kartais tiesiog išmetu ją pro langą.