Kai draugui intelektualui prisipažinau vykstantis atostogų į Helsinkį, jis man įsakė įsigyti Arto Paasilinna tomelį “Grupinės savižudybės magija”. Kadangi mane patį ne kartą buvo aplankę slogūs apibendrinimai apie gyvenimą, pavadinimas sudomino. Knygą gauti buvo sunku. Galų gale atsidūriau sostinės “Akademinės knygos” prekyvietėje, kur pardavėja mane išsamiai painformavo, kad “vieną paėmė, o antra dar liko”.
Pradžiai gal pasigaivinkime paradoksiuku: ši knyga tiems, kas neskaito moteriškų žurnalų. Nes patikimi ir šiaip šaltiniai emailuoja, kad didžiuma šios medžiagos juose ir spausdinta. Vis dėlto prakrapščius iš šito gan tradiciškai įrišto akiračio kelias Jurgą diagnozuojančias ezoterines bei feministines fanaberijas ir Juozaitį, lieka gan skoningas skaitalas prie alaus ir čipsų (o ką jau kalbėti apie storą, įbrinkusį kubietišką smilkalą, teisingai?). (Ne)tikėtai paaiškėja ir pasirodo, kad ir tarp kotiruojamiausių Lietuvos/Tibeto žvaigždžių eilučių tvyro tvirta gyvenimo būdo proza, tiek dvasinga, tiek buitine/metafizine prizme.
Štai toji didelių parkių knyga, gulinti savo žiauriai užtamsintuose (niauktuose), beveidėmis žmogystomis prigraviruotuose viršeliuose. Žvelgiu į ją pro drumzliną kavos taurę ir iki šiol negaliu atsipeikėti – kur lindėjau šniukštinėdamas šiuos užkeiktus ir kinkas drebinančius puslapius, kaip prasisuko tos laikrodžio rodyklės, kodėl lange jau pseudošviesu (lietus vis dėlto), jei skaityti ėmiau 23.00 P.M.?
…“ Kaip rastafaris, Marley tikėjo, kad nurodymas rūkyti žolę, arba gandžą, kaip ji vadinama Karibų jūros salose, atėjo ne iš kur kitur, o iš pačios Biblijos. Jei manysime, kad žodis “žolė” Biblijoje reiškia kanapę, o ne laiškinius česnakus, tuomet kritikuoti rastafarių logiką bus sunku.
Iš pirmo žvilgsnio šis foliantas atrodo padėsiąs susigaudyti, ką ir kaip suprasti literatūroj. Pirmas nusivylimas: po skambiausia vėliava „literatūra“ čia maloniai subrukama tik „etaloninė“, „klasikinė“ (pradedant Biblija ir antikiniais egzemplioriais), žodžiu, TIKROJI rašliava, kurią galima apibendrinti atsakančiai pabrandinto, rūsy glotniai padulkėjusio brito nuojauta – Šekspyras pavaro, o po jo nors ir tvanas. Maždaug apytiksliai šitaip čia ir atsiskaitoma.