Knygos
Kurtas Vonegutas “Čempionų pusryčiai”
Viena nuosekliausiai dirbančių (bet iki galo dar neįsisiūbavusių) leidyklų „Kitos knygos“ ėmėsi superdėsningo sau uždavinio – misterio „turi dar senis parako pypkėje“ bei apskritai „mokslinės fantastikos alegorijos“ – Kurto Vonneguto Jaunesniojo. Ir, sakė, kurį laiką jo nepaleis.
Aldous Huxley „Puikus naujas pasaulis“
Kadaise Žiulis Vernas rašė apie ateitį, kūrė naują pasaulį, prigrūstą išgalvotų mašinų ir stebuklų. Bent taip turėjo atrodyti skaitantiems jo fantastinius svaičiojimus. Ir visa tai daugiau ar mažiau virto realiais dalykais. Aldous Huxley apie puikų naują pasaulį prabilo dar praeito amžiaus 4-ajame dešimtmetyje.
James Joyce “Ulisas”
Straipsnio autorius visiškai nenori pavadinimu teigti, esą skaitantys šią apžvalgą (jei galima tai taip pavadinti) yra idiotai, nemokšos ar profanai. Tačiau neatmeta galimybės, kad būtent taip ir yra. Autorius norėtų prisipažinti, kad, ko gero, pats yra nemokšiškesnis už skaitančiuosius. Taip pat pavadinimu nebuvo ketinta įžeisti Lietuvos ar pasaulio žaliųjų judėjimo.
Eduardas Limonovas “Tai aš – Edička”
Purvinas gatvių labirintas veda į niekur. Tik batų kaukšėjimas į karštą asfaltą, guminiai praeivių veidai ir gašlios mintys lieka po to, kai pralaimi karą. Prieš save ir prieš sistemą, prieš dirbtines šypsenas ir saldų amerikietišką happyendą. Prieš visa tai, kas yra tiesiog būtina norint tapti gerbiamu visuomenės nariu.
Finn Skårderud „Nerimas“
Skaityti storą knygą atrodo kančia. Skaityti ją 4 mėnesius – dar didesnė kančia. O jei knyga dar ir sudėtinga – tai jau košmaras. Tik ne „Nerimas“. Tai knyga, kurios perskaitymui reikia subręsti ir pasiruošti. Susigyventi su ja. Tuomet kančia gali tapti vertinga.