Knygos
Eduardas Limonovas “Tai aš – Edička”
Purvinas gatvių labirintas veda į niekur. Tik batų kaukšėjimas į karštą asfaltą, guminiai praeivių veidai ir gašlios mintys lieka po to, kai pralaimi karą. Prieš save ir prieš sistemą, prieš dirbtines šypsenas ir saldų amerikietišką happyendą. Prieš visa tai, kas yra tiesiog būtina norint tapti gerbiamu visuomenės nariu.
Finn Skårderud „Nerimas“
Skaityti storą knygą atrodo kančia. Skaityti ją 4 mėnesius – dar didesnė kančia. O jei knyga dar ir sudėtinga – tai jau košmaras. Tik ne „Nerimas“. Tai knyga, kurios perskaitymui reikia subręsti ir pasiruošti. Susigyventi su ja. Tuomet kančia gali tapti vertinga.
DBC PIERRE “Vernonas Dievas Litlis”
Tai tokia situacija, kai bandai tik be garso atsirūgti, bet netyčia apsivemi. Nors Vernonas net nebandė atsirūgti, tiesiog atsidūrė Netinkamoje Vietoje Netinkamu Laiku. Šitas ir kiti trilerio schemą tradiciškai audžiantys bruožai (pvz., tas nuspėjamas nenuspėjamumas, ir pagaliau pati „netikėta“ pabaiga, apie kurią iš manęs šiukštu nė žodžio) tikriausiai ir yra „vienintelis“ aspektas, akis badantis ne taip maloniai, nes kitkas kiaurai perveria visišku veiksmu, motyvuotom ir aštriom metaforom, nepraustaburnės kalbos skrydžiu.
Jolita Seredaitė “Auksinis Berniukas”
Jolita Seredaitė – viena iš mėgstamesnių pastarojo meto beviltiškų realybės šou herojų. Nepaisant to, kad ji tyliai, bet atkakliai sudalyvavo (pralaimėjo) net keliuose iš jų, ją galima buvo pamatyti keliuose su “Ore” susijusiuose vakarėliuose. Štai dabar ji tyliai bet atkakliai parašė knygą apie gyvenimą… o kadangi ją jau “Maksimoje” jau pardavinėja su nuolaida, galime apžvelgti ir mes.
Loreta Anilionytė “O kas po to?”
Nušarmojo jau mano smilkiniai… Kadangi per savo ilgą ir sudėtingą gyvenimą, kaip koks Aivaras Stepukonis, esu ne tik klausęs Norkaus, Šaulausko ar Šliogerio paskaitų, bet ir prodiusavęs ne vieną popkultūros projektą, jaučiu esąs pajėgus apžvelgti šį “aukštosios” ir “popkultūros” santykį nagrinėjantį romaną.