Šiemet savo socialiniame rate ne sykį teko išgirsti ar pačiam pasakyti, kad 2017 m. buvo itin produktyvūs ir vaisingi. Išties, iš pirmo žvilgsnio naujų lietuviškų leidinių mūsų aplinkoje išėjo tiek, kiek jau seniai nebuvo, o, priedo to, jau dabar aišku, kad laukia ne vienas siurprizas ir kitais metais.
Miglė Vilčiauskaitė arba migloko pirmąkart ryškiau atkreipė melomanų dėmesį 2009-aisiais, kai internete pasklido jos kūriniai “Spooky Love” ar “Neverk Kiyoko”. 2014 metais atlikėja išleido savo antrąjį albumą “Power Egg”, kurį gyvai pristatė su buvusiais grupės Foje nariais. Gruodžio 7 dieną, po dirbtinėmis VU planetariumo žvaigždėmis migloko pristatys savo naująjį įrašą “Sacred Tears”.
Šį interviu su Dominyku Niaura planavome gan seniai. Prasilenkdavome renginiuose, palinksėdavome vienas kitam galvodami apie neatliktą darbą, kol galiausiai, po daugiau, nei pusmečio, sutarėme dėl bendros datos. Važiuodamas troleibusu mintyse dėliojau klausimus, kurių susikaupė gan nemažai – visgi paskutinį kartą normaliai kalbėjomės prieš pusantrų metų.
Aistė Žegulytė yra kino režisierė, studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje metu pradėjusi kurti filmą apie taksidermistus, besiruošiančius vykti į Europos taksidermijos čempionatą Suomijoje. Vaizdo režisūros magistro studijų baigiamasis darbas pamažu virto į pilno metro dokumentinį filmą “Apie žmones, žvėris ir daiktus“, kuriame režisierė nagrinėja žmogaus žvilgsnį į jį supančią gyvąją aplinką bei ribas tarp dirbtinumo ir tikrovės.
Vilniaus kino festivalis “Kino ruduo”, t.y. “Scanorama” šį tamsų, drėgną ir žvarbų lapkritį vyko jubiliejinį 15-tąjį kartą. Prasidėjo tragikomiškai nuo Sheep Got Waxed ir Sally Potter “Vakarėlio”, o baigėsi siaubingai su kompozitoriaus Mariaus Salyno specialiai festivaliui įgarsintu Friedrich Wilhelm Murnau „Nosferatu. Siaubo simfonija“.