Prašmatni stručio odos piniginė, prikimšta dažais ir laisve kvepiančių banknotų – maži popierėliai, sugniaužti prakaituotame delne, suteikia daugiau laisvės nei atviros kalėjimo durys. Už vieną popierėlį gausi prabangius drabužius, už kitą – bilietą į madingiausią vakarėlį, kur galėsi pasipuikuoti specialiai tau dizainerio sukurtu švarku, o jei susimausi – gali gauti net naują gyvenimą.
Tokia.. Aštri, gundanti, labiau ieškanti nei mylinti, pavydi, desperatiška, velniška, spontaniška, deginanti rūgštim, bedugnė, gąsdinanti, užknisanti, patraukliai žavinga, kartais kvepianti, bet ne cinamonu, o vidutiniškos daugiabučio kairiam kampe esančios landynės skalbinių dėžės ir virtuvės puoduose prikepusių likučių kvapais, kartais pikta kaip kaimyno kieme skalijantis pitbulis, o kartais tiesiog išmetu ją pro langą.
O, taip! Mūsų herojus Keith iš tiesų yra didis garsų informacijos apdorotojas. Jis nenori priklausyti masei ir būti paprastu, nesipriešinančiu vartotoju. O kaip tokius atpažinti? Iš baltų iPodinių laidų, kyšančių iš ausų? Lieka tik vienintelė išeitis: Keith turi ir privalo pasigaminti iPodą pats.
Teigiama, kad šv. Kalėdos – stebuklų ir dovanų metas. Pasirodo, ne visada būna taip. Visą šokių muzikos pasaulį sukrėtė nemaloni žinia – Danny Ramplingas, žmogus-legenda, „ponas House muzika“, pasitraukė iš muzikos pasaulio. Ne, jo „nesurijo“ AIDS, kaip jo draugą Tony De Vito, ir nemirė jis perdozavęs narkotikų, kaip keliolika kitų didžėjų.
Kai iki Naujųjų metų sutikimo lieka šiek tiek daugiau nei dvidešimt keturios valandos, galvoje automatiškai sukasi viena mintis : „Reikia pailsėti !“ Tačiau… kai Vilniuje iš kažkur atsiranda draugai promouteriai iš Baltarusijos, o tu sužinai, jog „Gravity“ klube vyksta kažkas panašaus į Naujųjų metų pre-party, rengiamą „Stereo 45“ chebros, nelieka nieko kito, kaip čiupt atvykėlius iš kaimyninės šalies už rankos ir traukti į „G“.