Spalio 8 dieną jei ne garsiausias, tai ko gero madingiausias Europoje vestuvių (ir laidotuvių) muzikantas surengė 2 valandų trukmės šou Rygos „Kipsalos“ halėje. Goranas Bregovičius nė nemėgina įsižeisti išgirdęs, kad jo muzika neretai priskiriama užstalės dainuškų kategorijai. Viename savo interviu jis dėsto: „Net per laidotuves žmonės sukasi kaip gali, – daro viską, kad nuvytų šalin slogias mintis.
Kažkodėl esu pakvaišęs dėl Balkanų. Patinka sutikti žmonės. Patinka juodas jųjų humoras, neįsivaizduojamas optimizmas, gili melancholija ir visaapimantis linksmumas. Nesuprantu, kaip ten galėjo nutikti visos tos pastarojo dešimtmečio nesąmonės ir šlykštynės. Nesuprantu, kaip puikiausi žmonės staiga tampa pačiais nykiausiais ir bjauriausiais.
Per spektaklį “Apvalytieji” merginai buvo užduotas klausimas “Jei galėtum pakeisti vieną dalyką savo gyvenime, kas tai būtų? “. Ji atsakė: “Norėčiau pakeisti savo kūną. Kad jis būtų toks, kokį jį jaučiu”. Šis sakinys tinka ir abstraktesniam kontekstui. Ką tik pasibaigė “Sirenos”- teatras toks, kokį mes norėjome matyti ir justi.
Visą vasarą Anglijoje buvo tiršta festivaliais, tad dar nemažas srautas tokių nusidriekė iki pat spalio vidurio. Dar gerokai prieš rudenį (kai dar nieko nežinojau apie mažesnius, nei Creamfields ir Glastonbury festivalius), braidydamas po įrašų parduotuves, radau akį patraukusią skrajutę, skelbiančią apie Sunday Best organizuojamą triejų dienų šokimo- grojimo- miegojimo- rūkymo- niekonesupratimo maratoną (t.y. festivalį) “Bestival”.
Įsistatyk akis ir pirmyn – toks buvo 2004-ųjų „Arsenalo“ moto. Nuo tada, kai buvo surengtas pirmą kartą, didžiausiu Baltijos šalyse tituluojamas Tarptautinis kino forumas „Arsenalas“ Rygoje keitėsi nesyk. Seniai peržengęs vien solidaus kino renginio ribas, „Arsenalas“ evoliucionavo į savaitę trunkančią interaktyvaus meno fiestą, vienijančią visų meno krypčių atstovus.