Prašmatni stručio odos piniginė, prikimšta dažais ir laisve kvepiančių banknotų – maži popierėliai, sugniaužti prakaituotame delne, suteikia daugiau laisvės nei atviros kalėjimo durys. Už vieną popierėlį gausi prabangius drabužius, už kitą – bilietą į madingiausią vakarėlį, kur galėsi pasipuikuoti specialiai tau dizainerio sukurtu švarku, o jei susimausi – gali gauti net naują gyvenimą.
Tokia.. Aštri, gundanti, labiau ieškanti nei mylinti, pavydi, desperatiška, velniška, spontaniška, deginanti rūgštim, bedugnė, gąsdinanti, užknisanti, patraukliai žavinga, kartais kvepianti, bet ne cinamonu, o vidutiniškos daugiabučio kairiam kampe esančios landynės skalbinių dėžės ir virtuvės puoduose prikepusių likučių kvapais, kartais pikta kaip kaimyno kieme skalijantis pitbulis, o kartais tiesiog išmetu ją pro langą.
O, taip! Mūsų herojus Keith iš tiesų yra didis garsų informacijos apdorotojas. Jis nenori priklausyti masei ir būti paprastu, nesipriešinančiu vartotoju. O kaip tokius atpažinti? Iš baltų iPodinių laidų, kyšančių iš ausų? Lieka tik vienintelė išeitis: Keith turi ir privalo pasigaminti iPodą pats.
„…O baltas stebuklas vis krenta ir krenta, atplaukia iš dangaus palaiminga dvasia. Kiekvieną grupę ar atlikėją kaip gėlę skinu“, – taip teigia ORE GROTUVO koordinatorius Marius Stavaris. O ir mes kartu su juo pasidžiaukime šventiniu gruodžiu. Kaip niekad džiugiai sutikome šiuos naujuosius!
Teigiama, kad šv. Kalėdos – stebuklų ir dovanų metas. Pasirodo, ne visada būna taip. Visą šokių muzikos pasaulį sukrėtė nemaloni žinia – Danny Ramplingas, žmogus-legenda, „ponas House muzika“, pasitraukė iš muzikos pasaulio. Ne, jo „nesurijo“ AIDS, kaip jo draugą Tony De Vito, ir nemirė jis perdozavęs narkotikų, kaip keliolika kitų didžėjų.