Pastaraisiais metais įvairias progas norisi išnaudoti čia-ir-dabar, nes nebėra prabangos atidėti viską vėliau. Ypač kai kalbama apie masinius renginius užsienyje. Ši situacija suteikė papildomo impulso vėl apsilankyti Taline, nepaisant skeptiško požiūrio į “vitrininius” muzikos verslo expo. Ir įsitikinti, kad Tallinn Music Week net ir tokiomis sudėtingomis sąlygomis netapo Tallinn Music Weak. Priešingai, šiemet į rudens pradžią nukeltas renginys bene pirmą kartą pasikvietė tokio kalibro headliner’ius kaip A Place To Bury Strangers ar DVS1.
Vairuojant pro Salacgrivą, žinoma, buvo prisimintas kelis metus pagrindiniu regiono muzikos forumu buvęs “Positivus”. Po kelių dienų Taline sutikta delegatė iš Latvijos papasakojo, kad šio renginio idėja jau beveik palaidota, po to, kai organizatoriai suprato, kad kviečia atlikėjus, kurie patinka jų …vaikams. Anot jos, buvęs “Positivus” orgkomitetas dabar galvoja apie gerokai mažesnio kalibro boutique festivaliuką kur nors aplink Rygą.
Atvykus į Taliną dėmesį patraukė šaligatviais važinėjantys 6-račiai robotukai, truputį primenantys “Žvaigždžių karus”. Prie pėsčiųjų perėjos sustoję automobiliai mandagiai praleido lemputėmis mirksintį aparatą. Pasirodo, tai – jau sena naujiena, bet kažkodėl ankstesniais metais Talino gatvėse jų pastebėti neteko…
Vis dėlto situacija, kurioje minėtas robotukas buvo įstrigęs ant nugriuvusio el. paspirtuko kažkodėl sukėlė tam tikrą egzistencinį liūdesį. Ir eilinį kartą priminė neapykantą e-paspirtukams, tiksliau ne jiems, o jų vairuotojams. Visiškai suprantu, kad ši eismo priemonė naudinga sunkiau vaikščiojantiems ir dažnu atveju gali paskatinti kažką _gal_net_ išlipti iš automobilio, tačiau niekaip nereglamentuotas jų judėjimas (pvz., nenoriu dardėti Gedimino pr. grindinio dviračių takeliu, todėl skrieju šaligatviu ir pan.), ta kvailai išdidi e-sapiens laikysena bei neįtikėtinas sugebėjimas padėti skersą panaudotą paspirtuką be jokios empatijos kitiems eismo dalyviams, kelia ypatingą antipatiją. Taline interviu su Artemijumi Troitskiu, britų muzikantas Billy Bragg ne kartą pabrėžė žodį accountability, būtiną tolimesniam sugyvenimui su savo rūšimi ir su Žeme.
Kitas sutiktas įdomus šio miesto gatvės objektas – “bendruomenės šaldytuvas”, kuriame gali palikti tau nereikalingą maistą ar pasiimti, jei tau jo trūksta. Ant šaldytuvo rašoma, kad kiekvienas estas per metus vidutiniškai išmeta apie 26kg maisto, o kai kas tuo metu gyvena pusbadžiu. Nenuostabu, kad tai – priešrinkiminis Talino socialdemokratų sumanymas. Laimėję jie žada pastatyti daugiau tokių šaldytuvų visame mieste. Galbūt šiek tiek populistinis pažadas, tačiau pagalvokime, kaip toli nuo tokio populizmo yra mūsų socialdemokratai…
Talino muzikos savaitė visame mieste reklamuojama, kaip jau įprasta, ant šiukšlių dėžių gatvėse. Žinoma, ne vien. Jau pirmą vakarą nori-nenori sužinai apie šį renginį. O štai rugsėjo viduryje Vilniuje vyko jo atitikmuo gremėzdiškai pompastišku pavadinimu “What’s Next in Music?”. Kiek jūsų apie tai žinojote? Arba kiek jūsų atkreipėte next in music atlikėjus “Loftas Fest” metu? Atrodo, šis renginys įdomus tik sau patiems ir neturi ambicijų išeiti už “industrijos” ribų. Tai byloja ir žemiau esančio renginio aftermovie video peržiūrų skaičius. Žinome, mūsų auditorija nėra didelė, tačiau net ir neskaitomiausias tekstas dažnai perlipa dviženklį skaičių. Vis dėlto “Ore.lt” niekas neremia, o “What’s Next in Music” vien iš Lietuvos kultūros tarybos šiemet gavo daugiau nei 16k eurų…
13-ąjį kartą pagaliau (pagaliau, nes iš pavasario, ji buvo nukelta į vasarą, o vėliau – į rudenį) surengtą Talino muzikos savaitę, kaip jau įprasta, atidarė tuometinis Estijos prezidentas – šįkart tai mielai padarė Kersti Kaljulaid. Jos nuomone, diskusijos veda mus link naujo balanso tarp skirtingų žmonių, visuomenių ir kartų, o būtent to ir siekia Talino muzikos savaitė. “Kultūra yra politika. Lėta, bet efektyvi. Pasaulis vėl pradės suktis. Iš pradžių lėtai, paskui greičiau, tačiau nuo mūsų priklauso, kad šis sulėtėjimas duotų kuo daugiau gero. Žalesnę planetą. Dėmesingesnę visuomenę. Labiau palaikančią bendruomenę. Kuo laisvesnę visuomenę visiems šioje Žemėje.” Jau įsivaizduoju, kaip tokiame renginyje frystailintų mūsų Gitaras N, pažymėdamas savo tikrąsias vertybes…
Specialiai atidarymo renginiui tarptautinis kvartetas (Jonas Bjerre iš danų Mew, amerikiečių muzikologas Alex Maiolo ir estai Jonas Kaarnamets iš Frankie Animal bei Erki Parnoja iš Ewert and The Two Dragons) – “Themes For Great Cities: Tallinn”.
Viso festivalyje pasirodė beveik 180 atlikėjų iš daugiau nei 20-ies valstybių, o renginiuose apsilankė virš 17k žmonių. Lietuvos muzikos verslo asociacijos (ji organizuoja “What’s Next in Music”) garbei, reikia paminėti, kad Taline tiek daug lietuvių buvo, berods, tik kartą. Tiesa, tam asociacija iš LKT papildomai gavo dar beveik 7k eurų ir į Taliną “nuvežė” ne visus juos – kai kurie keliavo savo jėgomis, kiti – festivalio kvietimu. Šiemet TMW delegatai ir žiūrovai turėjo galimybę gyvai išgirsti: Abudu, Afrodelic, Akli, Channel37, Flash Voyage, Garbanotas, Monikaze, Motina, Solo Ansamblis ir Timid Kooky. O juk svarbiausia showcase festivaliuose atlikėjui ne sugroti, o nepasimesti bendrame sraute – be galo networkinti, dažnai vos nulaikant taurelę rankoje. Ir čia turbūt jau ne artisto, o muzikos verslinyko darbas.
Tokie kaip Garbanotas ar Solo Ansamblis jau eilę metų vaidenasi įvairiose Europos “vitrinose”, tačiau žengti platesnio žingsio link užsienio scenų nepavyksta. Liūdna, jei tai yra vienintelė galimybė jiems koncertuoti užsienyje. Lyg ir geri įvertinimai, lyg ir autoritetingi delegatai pritariamai linksėjo galvomis, tačiau grupės vis labiau klimpsta savo komforto zonoje gimtinėje, kur jiems nelabai jau ir yra ko siekti, nebent surengti dar ką nors -iausio.
Abudu nepasisekė su pasirodymo laiku – ketvirtadienį 19:00 dauguma dar buvo neatvykę arba tvarkėsi atvykimo buitį, tačiau festivalio svetainėje tarp atlikėjų pagal abėcėlę – jie pirmieji, gal tai atkreips kažkieno dėmesį. Nepaisant to, teko matyti, kad muzikantai turėjo gerą laiką Taline ir jau vien ši patirtis turėtų suteikti jiems šviežių idėjų. Afrodelic, tikiu, visai gali susilaukti atgarsio šiuolaikinės world muzikos scenoje. Akli gavo tiek gerą laiką, tiek gerą vietą (pastaraisiais metais mūsų pamėgtą “Sveta” barą), be to, jautėsi, kad jie čia jau koncertavo ne TMW rėmuose. Jei dar būtų sugroję vasarą atšauktame “Grom” festivalyje su Tommy Cash’u, juos būtų išgirdę dar daugiau žmonių. Flash Voyage ir Garbanoto plaukiančiai psichodelikai nelabai tiko sterili galerijos “Fotografiska” erdvė, tačiau tokia aplinka beveik idealiai priėmė vėliau čia grojusios Monikazės kūrybą. Nežinau, kiek lietuvių muzikantai bendrauja namie, tačiau Taline gana dažnai juos buvo galima pamatyti kartu, o apie jų džemą iki paryčių “Svetos” užkulisiuose liudijo prisimerkę žvilgsniai ir šypsenos kitą dieną. Timid Kooky – dar vieno showcase veteranai, norėtųsi, kad jie grotų Taline ir kitur savo solinius koncertus, o ne stumdytųsi mugėje tarp dešimčių kitų.
Labiausiai intriguojantys vardai tarp lietuvių – mūsų prieš kelis metus kalbinta Motina ir mažiau girdėtas elektroninės muzikos atstovas Channel37. TMW pirmuosius pristatė taip: “Blending the sounds of electronica, rave, punk, industrial and jazz, Motina is a whirlwind of psychedelic explosive energy”. Prieš metus teko matyti Motiną gyvai “Empty Brain Resort” scenoje ir tai buvo gana įdomi patirtis. Taline jie gavo gerą laiką seniausiame miesto klube “Von Krahl”. Tiesą sakant, iš dviejų šios įstaigos salių, Motina gavo didesnę nei Solo Ansamblis.
Pogrindinio elektroninio fanko prodiuseris Channel37 mažiau girdėtas mūsų platumose, nes gyvena Kopenhagoje, kur įkūrė “Hedphon” leiblą, inicijavo renginių serijas “Its Alive” ir “Intercept”, paleido “Kaunas Acid City” Lietuvoje. Šeštadienį paryčiais jis šokdino taliniečius pagrindiniame miesto klube “Hall” kartu su kitais acid išpažintojais. Kaip vėliau paminėjo pats atlikėjas: “Tallinn ravers doing it the right way!”
Kaip jau minėjau, Taline dalyvavo apie 180 atlikėjų, visų pamatyti neįmanoma net ir atmetus mažiau dominančius žanrus. Ypatingų atradimų šįkart užtikti nepavyko, gražius koncertus sugrojo jau keliskart matyti estai Holy Motors bei festivalyje “Bolfest” Maskvoje užfiksuotos rusės Lucidvox, tap pat – danų duetas Roxy Jules, sunkiasvoriai suomiai Boar, paprasti ir nuoširdūs Viimeiset, kaip įprasta Talino “fantome” “Kauplus Aasia” vyko linksmi ir neįpareigojantys šokiai. Gaila, dėl A Place To Bury Strangers teko paaukoti Motiną ir latvius +K+M+B…
Kaip visada, TMW nėra vien tik muzikos renginys – dienomis vyko daugybė įvairių diskusijų apie tai, kaip muzikos verslui adaptuotis prie naujosios realybės, koks muzikos vaidmuo socialiniuose pokyčiuose, ekologiją, tvarumą ir panašius dalykus. A Place To Bury Strangers lyderis Oliver Ackermann pasakojo, kaip iš pradžių gyveno sandėlyje, o paskui pradėjo gaminti savo žymiuosius pedalus ir atidarė to paties pavadinimo koncertų vietą “Death by Audio”. 2014-aisiais pastatą išsinuomavo ir klubą uždarė “Vice Media”. Ironiška, kad pastarieji išgarsėjo būtent dėka alternatyvinės kultūros dėka, kurią patys ir suvalgė.
Taip pat pavyko apsilankyti prieš savaitę atidarytame A.Tarkovskio filmui “Stalkeris” skirtame mini muziejuje “Tsoon”. Šis kultinis filmas sukurtas Taline ir jo apylinkėse. Buvusioje industrinėje bombų slėptuvėje keliuose kambariuose demonstruojamos retos nuotraukos ir dokumentika, kurioje savo prisiminimais dalinasi režisieriaus mokinys, neoficialus filmavimo aikštelės fotografas. Dauguma Talino vietų, kur buvo filmuojama, šiandien neatpažįstamai pasikeitusios. Tai – tik didelio planuojamo istorinio-meninio projekto dalis.
Pabaigai – keli žodžiai apie “minkštąjį” kultūros paveldą, kurio niekaip nepripažįsta mūsų kietakakčiai valdininkai. Talino senamiestyje yra toks nuo ’70-ųjų veikiantis ir savo aplinką ir atmosferą beveik išsaugojęs “Valli Baar”. Mums įėjus, vietiniai iškart sunerimo, kad hipsteriai jau nebetelpa savo Telliskivi ir veržiasi čia. Bent jau mes taip interpretavom jų reakciją. Nes čia viskas kaip seniau, įskaitant užkandžių meniu ir senovinius barmenus. Tokių barų Taline beveik neliko, todėl prie įėjimo pakabintas oficialus ženklas, liudijantis čia esantį kultūros paveldą. Panašus galėtų kabėti, tarkim, prie ex-“Suokalbio”, tačiau šio dvasia jau beveik išsisklaidžiusi… Vis dar tikima šviesiu rytojumi, o tamsi praeitis šluojama nuo žemės paviršiaus. Bet kaip dainavo viena grupė, “savęs neapgausi”.
Komentarai