„Sketch Up“ 18: Mindaugas Dudėnas

Praėjusio vizualiųjų menų kūrėjų ciklo “Sketch Up” epizodo pašnekovės Anetos Urbonaitės paklausėme, kokį pašnekovą ji pasiūlytų kitam “eskizui”. Ji pasiūlė pasidomėti Mindaugu Dudėnu ir jo kūryba. Mindaugas yra Lietuvoje palyginus mažai žinomo generatyvinio dizaino kūrėjas iš Vilniaus, garsėjantis savo švariais minimalistiniais darbais. Vienas tokių buvo jo sukurta serija “Type in Motion”, kurioje žodžių reikšmės transformuotos į išradingą animuotą tipografiją. Pernai dizaineris sau sugalvojo ir įgyvendino projektą-iššūkį “36DaysOfType”, kurio metu sukūrė 36 “gyvos” tipografijos abėcėles.

“Bored Panda” sako, kad dizaineris visada žavėjosi minimalizmu ir galimybe išreikšti sudėtingas idėjas per paprastumą. „Kurdamas stengiuosi galvoti, kaip kiti žmonės matys mano kūrybą ir kiek tai turės jiems įtakos. Pastaruoju metu koncentruojuosi į efektyvumą ir mokausi nebijoti susikirsti ir rizikuoti, greičiau priimti sprendimus ir suprasti, kad visas darbas, kurį darau šiuo metu, nėra galutinis mano, kaip kūrėjo, apibrėžimas. Kad visa tai yra procesas, o rezultatai bus matomi tik ateityje“.

Žinoma, M. Dudėno portfolio yra ir “paprastesnių” darbų, tokių kaip kino festivalio “Kino pavasaris”, Oskaro Koršunovo teatro, mados festivalio “Mados infekcija”, muzikos festivalio “Revolution”, Klaipėdos universiteto ar Laisvės TV vizualiniai identitetai. Čia gali pamatyti ne tik šiuos darbus, bet ir jų kūrimo minties eigą, kurią Mindaugas visada konstruoja labai įdomiai.

Pavyzdžiui, siekiant sukurti vieningą Bethoveno diskografijos viršelių kolekciją, kaip pradinį šaltinį, dizaineris pasiūlė naudoti skaitmenines muzikos kūrinių garso bangos formas, analizuoti jas tam tikru algoritmu, paversti spektograma ir, specialiai apdirbus visus šiuos duomenis, sukurti kiekvienam kompozitoriaus kūriniui orginalų viršelį, tuo pačiu išlaikant atpažįstamą kolekcijos stilių.

Kur dabar esi ir koks oras už lango?

Šviečia saulė, pučia lengvas vėjelis, tobulas drėgmės kiekis ore. Tailando uolos priešais akis, draugai susikaupę dirba šalia.

Savo svetainėje prisistatai kaip creative soul & artist, explorer, human, thinker, artist, friend, animator, traveller, not dog. Kuriuo jų labiausiai jautiesi pastaruoju metu?

Šis klausimas priminė, jog po 7 metų atėjo laikas pasikeisti svetainę, hehe. Pastaruoju metu jaučiuosi esantis žmogumi. Vis dar ieškau kelio į kasdieninį akimirkos grožį. Atrodo, taip dažnai kažkur mintys nuklysta, pradedi gyventi ateitimi, užimančia dabartį, ir prarandi realybės pojūtį. Taip gyvenau didžiąją savo gyvenimo dalį. Kažkur prieš penkis metus suvokiau, jog tokia minties eiga niekada nesuteiks to, ko ieškau, tad pradėjau mokytis pajusti akimirką. Įkvėpti. Vis dar mokausi.

Kiek mažiau nei prieš metus nutraukei savo frylancerio karjerą ir tapai Niujorke įsikūrusios kompanijos “Circa” dizaino vadovu. Papasakok, kuo užsiima “Circa” ir kaip tau ten sekasi?

Nenutraukiau, tiesiog smarkiai apmažinau projektų kiekį, prie kurių vienu metu galėčiau prisėsti. Nežinia, ar išties kada nors pilnai galėčiau to atsisakyti, nebent vieną dieną pavyktų išgyventi iš asmeninės kūrybos. Viliuosi ir planuoju, atrodo, esu pasiruošęs žengti į šį gyvenimo etapą.

Žvelgiant į dabartį, įvairūs projektai tikriausiai niekur nedings iš mano gyvnenimo. Jie priverčia tobulėti ir neužmigti bei nesustabarėti kūrybininiame lauke. Asmeninė kūryba esti šių metų atgaivinimo plane. Metus buvau ją atidėjęs į šoną, nustūmęs į giliausią dugną, iš tosios tamsos taip ir neištraukęs. Šiemet ieškosiu šviesos šaltinio, nes kūryba atrodo vedanti link atsakymų. Tik dar nežinia kokiu klausimu.

“Circa” yra eco tech startuolis, kurio vienas tikslų – vizualizuoti produkto kelionę, nuo materijos kompozicijos iki parduotuvės lentynos. Kadangi gyvenam paslaptingam pasaulyje, kitais kompanijos tikslais dalintis negaliu. Juokinga, kai pagalvoji, kiek daug visko vyksta mums nežinant. Atrodo, jog gyvenam ant ledkalnio viršūnės ir net tiek mažai matydami sugebam pasimesti gyvenime. Koks jausmas užplūstų jeigu bent akimirkai pamatytume viską? Minties šuoliai žavi. Viena idėjų, privertusi mane išties po ilgo laiko priimti darbo pasiūlymą buvo ta, jog jeigu mums pavyks, poveikis bus milžiniškas ir prisidės, bent jau šiek tiek, prie ekologiškesnės pasaulio vizijos. Jeigu nepavyks… Būsim bent jau pabandę.

Ar vaikystėje tave traukė tipografija ir dizainas? Galbūt koks nors leidinys, logotipas ar iškaba mieste ypač įsiminė? O gal buvai vaikas, kurio tokie dalykai išvis netraukė?

Priklauso, kada ta vaikystė baigiasi, bet nuo kokių keturiolikos, gal šiek tiek vėliau, gal anksčiau, pradėjau paišaliot logotipus. Net negaliu tiksliai pasakyti, kodėl ir kas mane inspiravo. Tikrai ne finansinė grąža, nes jos porą metų visai neturėjau. Kūriau iš tosios minties grožio, jog simbolis gali tiek daug savyje talpinti. Tada mane užbūrė paprastumas ir kita kalbos forma, kaip kad dabar užburia šokis. Tikriausiai tuo metu ir pradėjau domėtis tokiu reiškiniu kaip konceptas.

Tavo portfolio yra daug įvairių grafikos darbų, tačiau visur prasišviečia savotiškas Dudėno braižas. Viename šaltinių, rašoma, kad esi known for his clean, minimalist works. Kaip pats apibūdintum savo darbus?

Galbūt sutikčiau, kad esu minimalistinės pakraipos kūrėjas. Vis dar į savo kūrybą neįtraukiu spalvų. Atrodo tiek daug yra ką suvaldyti, jog prie jų dar prieiti nespėta. Šiais metais užsibrėžiau tikslą pabandyti šią situaciją pakeisti. Jeigu gyvenimas spalvotas, ar kūryba neturėtų to atspindėti?

Baiginėdamas akademiją, prieš penkis metus, paskelbiau sau ultimatumą, arba išmokstu koduoti, arba nebaigiu savo studijų. Nesakyčiau, jog per tuos tris mėnesius išmokau, bet bent jau atvėriau duris į tolimesnį savo gyvenimo etapą. Pabaigiau akademiją. Skyriau dar vienus metus savarankiškiems tyrinėjimams ir kasdieniniam mokymuisi, nežinodamas, kur tai mane nuves. Visgi tokia sritis kaip generatyvus dizainas nėra plačiai pažinta mūsų aplinkoje. Keista jog nebuvo kilę klausimų, kodėl aš tai darau. Pats procesas suteikė džiaugsmo. Dabar išties kitokių projektų jau stengiuosi ir nebeapsiimti. Ir tai apibrėžia mano dabartinius darbus. Pats procesas, kaip jie yra sukurti. Vietoj kuriamo objekto, yra kuriama sistema, kuri sukuria objektus. Pradedi matyti viską iš šiek tiek kitokios perspektyvos. Neteigiu, jog ji yra ypatingesnė už kitas, tiesiog kitokia. Artimesnė man.

Kita citata iš nepabaigto dudenas.net: “Dizaineris pasiekia tobulybę, ne tuomet, kai nebėra ko pridėti, bet tuomet kai nebėra ko pašalinti.” Galėtum išplėsti šią mintį?

Ši frazė puikiai apibrėžia minimalizmą. Tai nėra pasakymas apie tai, jog detalės nėra reikalingos, tiesiog kartais mes detalėmis bandome išspręsti problemą. Paslėpti trūkumus. Mane visad žavėjo išgrynintos mintys. Ši mintis apie tai. Kita, puikiai ją papildanti, esti išsakyta ne vieno – “If I had more time I would have written you a shorter letter”. Ironiška, jog šiuose atsakymuose būtent to aš nepraktikuoju. Norisi suteikti kontekstą ir tam kartais reikalingos detalės.

Kokie projektai tau šiandien įdomiausi?

Įdomiausi projektai atrodo dar tik laukia manęs ateityje. Šiais metais bandysiu daugiau laiko skirti asmeniniams projektams. Vienas jų, kuris jau kokius tris metus sukasi galvoje, tiksliau procesas, kurį norėčiau pabandyti, esti kolaboracija su kitos srities kūrėju. Pirma, bandysiu susirasti elektroninės muzikos atlikėją, kuris norėtų sukurti bendrą audio vizualinę patirtį žiūrovui. Norėtųsi, jog garsas ir vaizdas kurtųsi esamuoju laiku. Jog žmogus išgyvendamas šią patirtį pasinertų į dabartį. Tiek daug yra minčių, atrodo, reikia tiesiog pradėti veikti ir žiūrėti, kur pati kūryba tave nuneš. Yra graži Brian Eno mintis, nusakanti mano dabarties požiūrį į darbus: My topic is the shift from ‘architect’ to ‘gardener’, where ‘architect’ stands for ‘someone who carries a full picture of the work before it is made’, to ‘gardener’ standing for ‘someone who plants seeds and waits to see exactly what will come up. I will argue that today’s composer are more frequently ‘gardeners’ than ‘architects’ and, further, that the ‘composer as architect’ metaphor was a transitory historical blip.

Vienoje senų nuotraukų esi nusigrimavęs ikoniškuoju David Bowie “Alladin Sane” žaibu. Kokie tavo santykiai su šiuo „chameleonu“, nuolat gaudžiusiu naujas tendencijas ir konvertavusiu į savo versijas?

Keistas tas santykis, atrodo, vis dar laukiantis progos susikurti. Prisimenu vieną jo interviu apie internetą, kuriame jis žurnalistui pasakojo, jog tai – neišvengiama ateitis. Kaip užtikrintai jis tai matė ir kaip kreivai į jį tuomet žiūrėjo. Pagalvojau, jog ir dabar esti tūkstančiai kreivų žvilgsnių į įvairius žmones. Tiek daug netikėjimo, tokia didelė pokyčio baimė. Atrodo, jog ateitį mato tik saujelė žmonių. Ateiviai kaip ir pats David Bowie.

Ar tavo kūrybiniame procese kaip nors figūruoja muzika? Ar kurdamas ko nors klausaisi, ar renkiesi visišką tylą?

Kūrybiniam procese koncentruojuosi ties mintimis ir jų vizualizacija galvoje. Sprendimai, kelių ieškojimai. Viskas vyksta tik ten ir atrodo, jog tuo momentu visas pasaulis tiesiog pranyksta. Neegzistuoja nei garsas, nei saulė ar mėnulis, niekas, tik procesas. Tuo pačiu naudojuosi šia proga atrasti kūrinius, prasiveržiančius pro visas sienas. Besiklausant radijos kartais pastebiu, kaip kūnas pradeda judėti. Įsidedu tą kūrinį į grojaraštį ir vėlei panirstu į minčių pasaulį. Tiesa, dabar pradėjau praktikuoti “triukšmo mašinos” klausymąsi darbo metu – tai padeda mintims nenukrypti klystkeliais. Kol kas apsistojau prie brown noise, bet draugas pats kuriasi savo triukšmą kažkokioje aplikacijoje, tai tikriausiai išsibandysiu ir aš.

Esi prisidėjęs prie Solo Ansamblio albumo „Olos“ pristatymo koncertų vizualikos. Papasakok, už ką buvai atsakingas ir ką sukūrei šiems pasirodymams? Ar pavyko įgyvendinti visas idėjas?

Jie turėjo du koncertus “Kablyje”, kuriuose buvo du milžiniški važinėjantys ekranai ant kurių mano sukurta grafika ir pasirodė. Kai dabar pagalvoji, skyriau tikriausiai per daug laiko tam, atsižvelgiant, kad jie buvo rodomi tik tuos du vakarus. Tuo pačiu, nesigailiu viso to praleisto laiko, nes tai buvo įrodymas sau pačiam, jog galiu. Dažnai komentuoju kitų žmonių darbus ir ateina laikas, kai pradedi jaustis nebeturįs teisės to daryti, nes nesi sukūręs nieko panašaus. Tai buvo mano pirmos vizualizacijos gyvenime ir aš visiškai neįsivaizdavau nei kūrybinio proceso, nei galutinio rezultato. Kažkaip priėmiau visą šią patirtį kaip iššūkį ir stengiausi įrodyti sau, jog tai, kas yra galvoje gali atsidurti ir realybėje. Jog gali veikti ne tik mane, bet ir kitus žmones. Pastarasis faktas aišku sunkiai patikrinamas, nežinia, kas gali tai nustatyti, bet bent jau pats likau patenkintas rezultatu. Kur ten nebūsi, kai visą vasarą praleidi prie projekto, hehe. Dabar tikriausiai viską daryčiau kiek kitaip. Su daugiau pasitikėjimo. Su didesne ramybe. Yra kažkoks keistas tikėjimas, jog vienaip ar kitaip, visada atsiranda sprendimas.