“Sketch Up” 21: Lena Klyukina

Po beveik metų pertraukos tęsiame vizualiųjų menų kūrėjus pristatantį pokalbių ciklą “Sketch Up”. Šįkart mūsų pašnekovė – dailininkė, iliustratorė ir grafikė Lena Klyukina, gimusi Rygoje, šiuo metu gyvenanti ir kurianti Vilniuje. Kaip prisistato pati Lena: “Manyje gyvena 2 vilkai – vienas trokšta tamsios gilios rimties, kitas nori piešti pimpalų riestainius.”

Jos darbuose per detalias, organiškas, dažnai siurrealistines scenas nagrinėjamos absurdo, ironijos, savasties kelionė bei laikinumas laike ir erdvėje. Menininkės pasaulyje išnyksta riba tarp tikro ir nežinomo, o monochrominiai piešiniai palieka daug erdvės žiūrovo vaizduotei. Įkvėpimo Lena semiasi iš muzikos, ilgų pasivaikščiojimų miške, pasivažinėjimų dviračiais ir kartu sukritusių atsitiktinių dalykų. Visame tame yra kažkas chaotiško ir instinktyvaus, kai žinai, kad tai gali būti tikra, bet iš tikrųjų to nėra.

Prieš kelias savaites Lena debiutavo ir kaip animatorė – jutūbe sukasi jos nupieštas ir rankomis išjudintas vaizdo klipas grupės Solo Ansamblis naujajam singlui “Švelnūs jausmai”. Įdomu, jog komentarai po šiuo darbu skirti ne vien muzikai: “Lena Klyukina – viena įdomiausių LT menininkių, puikus video!”, “Lena gerai piešia” ir netgi “Klipas dominuoja prieš pačią dainą”.

Koks paskutinis eskizas tavo piešimo knygelėje?

Pastaruoju metu tyrinėjau dangaus kūnus, tad eskizas kometos paviršiaus bei lėtūno – vienintelio kosmose galinčio išgyventi padarėlio.

Mano pirmasis neigiamas pažymys mokykloje buvo už tai, kad per lietuvių kalbos diktantą pripaišiau į paraštes, kaip dabar sakytų, dūdlų. Kaip tau sekėsi mokykloje? Jau tada piešei visur ir visada?

Paišydavau ir aš dūdlų, bet mokykloje buvau moksliukė. Vaikystėje ypač mėgau piešti, bet, manau, tai būdinga visiems vaikams. Kadangi esu kilusi iš nemeninio darbo žmonių šeimos, žiūrint atgal, koncepcijos apie kūrybą kaip karjerą galvoje net nebuvo. Paauglystėje užsiėmiau muzika, grojau, vėliau rašiau ir dainas. Tik persikrausčiusi į Vilnių studijuoti gamtos mokslų, pradėjau vis daugiau piešti – matyt, užtvanka persipildė, o nauja aplinka ir sutikti žmonės tapo jos griūties katalizatoriais.

Savo soc. tinkluose prisistatai taip: “Manyje gyvena 2 vilkai – vienas trokšta tamsios gilios rimties, kitas nori piešti pimpalų riestainius.” Kaip šiandien tie vilkai sugyvena?

Iš tikrųjų gan keistai. Vis plėšausi perpus, bet kaip tik pastaruoju metu mąsčiau, kokia tai dažna mano būsena, ir ne tik kūryboje, – būti tarp skirtingų polių. Ir niekada rinktis kažkurio vieno ir apsibrėžti savęs nesinori – neįdomu. Noriu būti abu, iš to gali gautis netikėtos kombinacijos.

Atrodo, vienas esminių tavo įkvėpėjų yra gamta. Ką manai apie žmogaus bandymus ją pažaboti ir siunčiamų stichinių ženklų ignoravimą?

Vienaip ar kitaip absoliučiai viskas yra gamta. Žmogus yra gamta. Man labiausiai įdomūs yra gamtoje vykstantys procesai, fizikos dėsniai, geologiniai laiko masteliai. Turiu didelę silpnybę viesulams ir ugnikalniams bei įvairiems retiems atmosferos reiškiniams. Jie man yra ir tam tikra žmogaus vidaus ir vietos pasaulyje metafora. Ir tai yra ta nežabota ir nepažabojama energija, kaip kontrastas mūsų urbanistinėms struktūroms ir vis naujiems būdams labiau jas kontroliuoti.

O kalbant apie gamtos siunčiamus ženklus, vienas mano gerbiamas dėstytojas, kurio pavardės neminėsiu, nes gal pacituosiu kaip nors netiksliai, yra pasakęs – dėl gamtos nerimauti nereikia, ji pasikeis ir prisitaikys prie visko, bet žmogus – ne. Turbūt daugeliui būtų lengviau suvokti klimato kaitos svarbą, jeigu retorika būtų nukreipta į asmenį, o ne į tokius gan abstrakčius dalykus kaip “aplinka”, “bioįvairovė” ar “planeta”. Vidutiniam žmogui, ypač miesto, kasdienybėje svarbios gal trys gatvės, manau, naivu tikėtis, kad jis galvos apie planetą. Bet, tikiuosi, klystu.

Kitas svarbus įkvėpimo šaltinis – muzika. 2019-taisiais pirmą kartą gyvai pamatei vieną mėgstamiusių savo grupių The Cure. Susižavėjusi rašei: “The Cure mano galvoje visada šviečia kaip kūrybinio vientisumo ir neprijaukinto meninio savęs jausmo įkūnijimas. Robertas, turbūt vienas keisčiausių žmonių muzikos pasaulyje, priverčia savo gyvenimo darbus nušvisti neparodydamas net menkiausio patoso pėdsakų.“ Ar jau klausei naująjį „kiurų“ albumą „Songs of A Lost World“?

Kaip jau tau sakiau – labai giliai archyvuose pasikapstyta! Aš sužavėta. Taip, mačiau juos gyvendama Portugalijoje ir vis dar taip apie juos manau, ir, ko gero, visada manysiu. Muzika yra nuostabiausias žmogaus sukurtas dalykas ir, susidūrus su grynuoliais, tokia kūryba atrodo didesnė už gyvenimą. Taip man yra su mylimiausiais atlikėjais, kad nebūtinai limpa viskas, ką jie kuria, bet kas limpa, tas mane pakeičia. Dešimtmečius kurti taip, kaip jauti, neišsižadant savęs, ir dar gebėti sugroti virš dviejų valandų trukmės koncertą taip, lyg tai būtų pirmasis – čia kūrybinės sėkmės apibrėžimas, negalėjau apie tai negalvoti stebėdama juos gyvai. Ir nemanau, kad jie kada nors stengėsi išsilaikyti ant kažkokios įsivaizduojamos bangos, bent jau nepastebėjau.

Žinoma, klausiausi naujojo albumo ir labai džiaugiuosi, kad Jungtinėje Karalystėje jis tapo labiausiai klausomu jų albumu per visus 32 metus. Man tai kažkaip suteikia daugiau vilties dėl muzikos klausymo įpročių apskritai ir dar labai rekomenduoju pasiklausyti interviu, kuriame R.Smitas pasakoja apie albumo dainų įkvėpimus bei gyvenimo įvykius už jų. Labai išsiplėčiau apie tai, ar ne? Atsiprašau, kad myliu per daug ir aistringai.

Grįžkime iš muzikos prie piešimo. Kaip skiriasi kūrybinis procesas, kai reikia ką nors sugalvoti pagal pateiktą kontekstą ar užduotį? Tarkim, knygos ar muzikos albumo viršelį pagal jų turinį…

Ne visada, bet dažniausiai, kontekstai ir užduotys yra lengviau nei asmeninė kūrybą, nes ten yra tam tikras skeletas, ant kurio formuoji visa kitą. Be to, kartais tai būna ir įdomiau, nes galvoje formuojasi vaizdiniai, kurių nekiltų verdant vien tik savose sultyse. Kartais, pradedant naują asmeninį kūrinį, viskas gali pradėti atrodyti kaip savęs parodija. Tuomet sėdu, geriausiai tyloje, ir klausiu savęs, apie ką aš iš tikrųjų šiuo metu esu ir kaip jaučiuosi. Klausiu ir klausiu milijoną kartų, kol galiausiai atsimušu į kažką nepajudinamo. Ši proceso dalis dažnai nėra nei lengva, nei ypatingai maloni, bet reikalinga. Su užduotimis iš išorės šios introspekcijos irgi reikia, bet mažiau – svarbesnį vaidmenį atlieka atmosferos ir emocijos išjautimas, bendros kūrybos vizualizacija. Ir sudėtinga užsakymų dalis man būna, kai, pavyzdžiui, skambina tie užsakymai vaizdo skambučiu, o aš – išsitepus kremais ir su suplyšusiu naminiu megztiniu, bet reikia atsiliept, nes pareiga šaukia!

Ar sutiktum imtis šio darbo, jei turinys tau nepriimtinas, tačiau honoraro suma papuošta keliais nuliais?

Puikus klausimas. Jeigu turinys prieštarautų mano žmogiškosioms, politinėms, ateistinėms vertybėms, nesiimčiau. Atmetus tokius kraštutinius scenarijus, gyvenant iš kūrybos yra tekę, ir ne kartą, dėl pinigų kažkiek nugludinti savo kūrybinius kampus, susimažinti, nusicenzūruoti, kartais dėl užsakymų, kurių nei vizija, nei auditorija nebuvo mano. Taip ilgą laiką padirbus supratau, kad man tai ne į naudą tiek psichologiškai, tiek kūrybiškai. Kad turėčiau daugiau laisvės tokių užsakymų nesvarstyti, prieš kiek daugiau nei metus pradėjau pusę etato dirbti pagal savo formaliąją specialybę – šiuo metu man tai veikia.

Prieš kelis metus sukūrei grupės Solo Ansamblis albumo “Olos” viršelį. Kokie pirmieji vaizdiniai kilo išgirdus naują grupės dainą “Švelnūs Jausmai”?

Solo Ansamblio muzika apskritai yra vaizdinga, tad ir vaizdiniai kilo savaime bei išliko didžiaja dalimi nepakitę viso kūrybinio proceso metu. Iš pirmųjų akordų pasirodė kažkas industrinio, nerimastingo, griežto, galbūt beveik nesvetingo, tarsi kelionė pasaulyje, kuriame neturi vietos. Toliau klausant palaipsniui iš mažų detalių daina pradėjo transformuotis į kažką šilto ir laikui nepavaldaus, kaip senas draugas, laikantis už rankos. Šiai dienai esu perklausius šią dainą begalę kartų, bet vis dar nesuprantu, kaip tai padaryta. Ir kai turi tuos vaizdinius galvoje, ir niūniuoji melodiją, kurios dar niekas negirdėjo – tas laikotarpis man yra kažkokie burtai.

Papasakok daugiau apie klipo idėją ir kūrybos procesą…

Kalbant apie klipo idėją, kai dar nebuvau girdėjusi dainos, paklausiau “o tai gal turit kažkokių gairių kaip jis turėtų atrodyt?..”, į ką man [sutrumpintai] buvo atsakyta “daryk.” Ansamblis geba kažkaip švelniai nukreipti ir iškrapštyti iš komforto, su jais jaučiu, kad augu. Išgirdus dainą vaizdas pasidarė skaidrus ir aiškus. Atsispiriant nuo pirminių kilusių vaizdinių, siekiau pavaizduoti žmogiškųjų būsenų kelionę ir kismą, o aplinkos simbolius panaudoti kaip atspindį arba kontrastą tam, ką patiria protagonistas. Galvojau apie žmogaus evoliuciją ir tai, kad nors viskas aplinkui keičiasi nepaprastai greitai, jausmus patiriame tokius pačius kaip prieš dešimtis tūkstančių metų, tik kiekvienas nuo gimimo vis iš naujo randa savitą santykį su jais. Jei apibendrintai tai – apie buvimą žmogumi ir santykį su pasauliu, ilgesį tam, kas buvo ir kas dar bus. Tuo pačiu, siužete yra ir mano asmeninė meilės odė muzikai, kuri dažnai yra ta vienintelė gija, surišanti viską tarpusavy.

O kalbant apie procesą, man tai buvo nepaprastai įdomus ir kūrybiškai būtinas mišinys turimos vizijos ir struktūros su besąlygišku tarpusavio pasitikėjimu bei pasitikėjimo procesu, kas kuriant yra tiesiog tobula terpė. Ta plona briauna tarp žinojimo ir atradimo. Nors pirminė idėja liko nepakitusi, bekuriant atsirado nauji kampai, mizanscenos, prieš tai nematyti sprendimai, ypač klausant dainos ir joje kaskart išgirstant kažką naujo. O būdavo, kad visa dieną kuriant kažkokią sceną, galiausiai apjungdavau į visumą ir suprasdavau, kad neveikia, netinka, nepatinka – kitą dieną pradėdavau nuo pradžių, bet kitaip.

„Švelnūs jausmai” yra žaismingas kūrinys, tad jaučiausi drąsiai procese žaisdama ir techniškai, ir su siužeto simbolika. Be to, nežinau, ar tyčia ar ne, bet eigoje keliose vietose atsirado ir simbolinės aliuzijos į Solo Ansamblio albumą „Olos”, kuriam piešiau viršelį. Toks subtilus tęstinumas. Kiekvienas kadras šiai animacijai buvo judintas rankiniu būdu, kas suteikia bendram vaizdui nerangumo, geraja prasme, nenugludinto aštrumo, šleifą senosios animacijos ar lėlių teatro.

Jei kažkas labai naiviai galvoja, kad “piešti savo mylimai muzikai turbūt yra geriausias jausmas pasaulyje”, tai turiu pasakyti kad taip, taip ir yra.

Kas, tavo nuomone, svarbiausia garso ir vaizdo santykiuose?

Svarbiausia – abipusis jausmas. Ir dar erdvė skirtumams, papildantiems ir praplečiantiems abi – klausymo ir žiūrėjimo – patirtis.

Tai buvo pirmasis tavo bandymas animacijoje. Toliau judinsi piešinius ar liksi su statiškais vaizdais?

Statiški vaizdai išliks mano pagrindu, o animacija atsiras, jeigu užgimusi idėja to reikalaus. Labai patiko procesas, jaučiuosi daug pramokusi ir išplėtusi savo suvokimo ribas apie tai, ką būtų įmanoma padaryti. Esu kūrusi šiek tiek tradicinės animacijos anksčiau, bet lygiai 50 kartų trumpesnę, šįkart muzika įkvėpė nubėgti visą maratoną. Manau, be muzikos bėgioja tik psichopatai.

Savo laiku su draugais užsiimdavome mail-art – paštu siųsdavome visokius keistus objektus ar savadarbes atvirutes. Tu, savo ruožtu, bent jau anksčiau, dalyvaudavai art-hunt veikloje. Papasakok apie tai daugiau…

Skamba smagiai, manau, tam laikui vėl reikia ateiti. Ypač dabar, kai komunikuojama daugiausia skaitmeniškai, gauti ranka parašytą arba sukurtą dalyką yra net kažkaip nepadoriai malonu. Mano atveju buvo taip, kad sugalvojau slėpti savo eskizus mieste ir dalintis lokacijomis, kad sekėjai galėtų juos surasti. Eskizų pripiešiu daug ir vietoj to, kad jie tiesiog marinuotųsi kažkur stalčiuj, jie gali turėti savo atskirą kelionę ir nudžiuginti radėją proceso metu – tokia ta idėja. Win win. Būdavo, kad po 5 minučių nuo lokacijos pasidalinimo jau kažkas atsiunčia nuotrauką kad rado – žiauriai geras jausmas. Tada po 10 minučių kažkas kitas atsiunčia, kad nieko jau neberado – dar geresnis jausmas. Žaidimas! Priminei, kad jau senokai ką beslėpiau, reiks taisyti šią klaidą.

Parodoje “Nieko švento” tavo darbų žiūrovas kviečiamas atsakyti į tokius “amžinus” klausimus: Kam dievas išpjovė Adomui šonkaulį? Kas yra tasai Dūdmaišis? Ar mergelė Marija tikrai myždavo stovėdama? Kokie būtų tavo atsakymai?

O, bet visi mano atsakymai piešiniuose! Jų galima ieškoti kūriniuose “Adomas ir šonkaulis”, “Dūdmaišis” ir “Savigaila”. Kaip A.Tarkovskis rašė savo knygoje: “poetai pasaulio neaprašinėja, jie jį atranda”. Tai būkim poetai. Mano atsakymai yra mano, o geriausia, kad kiek žmonių, tiek ir atsakymų. Arba dar geriau – klausimų. Labai džiaugiuosi šia neformaliai nešvankia grupine paroda ir gentainiais Artūru Rožkovu, Upe Pilitauskaite, Patricija Poškevičiūte, Tomu Tereku ir Gleb Divov, su kuriais turėjau garbės užsiimti tokiom šventvagystėm. Surengėme šią parodą Užupio bare „Devynkė“, tam tikra prasme kaip vidurinį pirštą formaliajai kultūros sistemai ir meno cenzūrai. Beje, kažkokį filmą į barą kurti atvažiavusi filmavimo komanda savininko paprašė nuimti kelis mūsų darbus, nes buvo per aštrūs. Ironiška. Daug smagių reikalų buvo šiais metais, ši paroda – vienas smagiausių.

Internete galima rasti ir keletą tavo asambliažų, tačiau pastaruoju metu šią išraiškos priemonę apleidai. Kodėl?

Na, nes ne viską internete galima rasti. Kartais kuriu asambliažus, lipdau iš molio, tapau, kartais rašau eilėraščius, bet man tai – labiau asmeniniai eksperimentai ir ieškojimai, kuriais nejaučiu poreikio dalintis. Jie labiau nerangūs ir padriki, jų forma priklauso nuo nuotaikos ar mėnulio fazės, tai ir jų atsiradimas gan chaotiškas. Bet jei užklausei, vadinasi turbūt kažkuo patraukė akį, kas ir faina.

Šių metų pradžioje savo svajonių parodoje pakvietei dalyvauti: Upę Pilitauskaitę, Augustiną Miknevičiūtę, Mariją Brusokaitę, Povilą Gavorką, Artūrą Rožkovą, Oną Dubakaitę ir Mantą Daujotą. Kaip patiko kuratorės vaidmuo? Papasakok, kodėl atsirinkai būtent šiuos menininkus?

Labai patiko. Mano bičiuliai Liucija Dervinytė ir Roberto Becerra buvo įkūrę tokią įdomią erdvę „Kompresorinė“, aš padėdavau su darbais ir prieš erdvės uždarymą kuravau šią paskutiniąją parodą. Gavau progą atiduoti duoklę draugų erdvei bei mėgstamiems kūrėjams, kurių daugumos asmeniškai nepažinojau, bet ilgą laiką sekiau, ką kuria. Pamaniau, jie visi labai skirtingi, bet juos vienija kažkoks panašus pasaulio suvokimas. Be to, gerbiu savitą poziciją ir matymo kampą, visi šie kūrėjai savaime ryškūs ir išsikristalizavę. Kiekvienas savaip skirtingais laipsniais laviruoja ant ribos tarp realybės ir kažko giluminio ir siurrealaus, tad ir mano pasiūlyta parodos tema jiems tiko. Jaučiau, kad tvyrojo natūrali chemija, ir tarpusavio, ir su erdve. Ir man labai patiko būti už kadro ir koordinuoti procesus iš vidaus, panaudojau kažkokį kitą savo smegenų pusrutulį ir, manau, visos pusės liko patenkintos. Norėčiau daugiau. Linkėjimai chebrytei.

Ką veiki, kai nepieši?

Pergyvenu kad nepiešiu.

Internete:

facebook.com/lenaklyukinadrawings

instagram.com/lenaklyukinadrawings

lenaklyukina.com