Šiemetinė piligrimystė į festivalį “OFF” Silezijoje prasidėjo nuo apsilankymo pas Juodąją Madoną Čenstakavoje. Švenčiausia lenkų bažnyčios relikvija saugoma įspūdingame, forto įtvirtinimų apsuptame, Jasna Gura vienuolyne. Nors prašoma gerbti tikinčiuosius, karštą vasaros dieną čia pilna apnuogintų pečių ir kojų. Paliekame raštelį Dievo Motinai ir keliaujame savo camino į Katovicus. Muzika yra šiandieninė bažnyčia milijonams žmonių, čia yra savo šventųjų ir velnių panteonas, kostiumai ir apeigos, tarsi maldos kartojami tekstai, mitai, stebuklai bei kiti atributai. “OFF” atlaiduose dalyvaujame jau keliolika metų.
2006-aisiais kaimyniniuose Myslovicuose buvo surengtas pirmasis “OFF’as”. Festivalio iniciatoriaus, vietinio Mamontovo, Artur Rojek motyvacija buvo tokia: “Norėjau sukurti pirmąjį renginį Lenkijoje, kuris sujungtų muzikos gerbėjus ir atlikėjus iš viso pasaulio. Norėjau daryti tai, ko kiti man sakė nedaryti.“ Pirmajame renginyje grojo vos kelios grupės iš užsienio. Pagrindinis pirmojo renginio tikslas buvo skatinti savanorystę – daugiau nei 90 % pajamų buvo paaukota labdarai, likusi dalis – „OFF“ veiklai ir organizavimui. Pirmajame renginyje dalyvavo apie 11 000 žmonių.
Jau 20 metų “OFF’as” nesidairo atgal ir yra muzikos kokybės ir atradimų garantas, pasiekęs lygį, kai bilietus gali pirkti net nežinodamas programos. Tiesa, šiemet gana netikėtai buvo atsisakyta kempingo gretimais esančio oro uosto teritorijoje. Iš patirties galime pasakyti, nebuvo tas kempingas labai geras – paprastai rugpjūčio pradžia šiame regione ypač karšta ir išgyventi palapinėje atvirame lauke be šešėlio buvo sunkoka. Organizatorių garbei, reikia paminėti, kad iki paskutinės dienos jie siūlė įvairias alternatyvas apsistoti mieste, o tarp Katovicų “vingio parko” ir centro kas keliolika minučių zuja nemokami autobusai.
Pirmuoju “šventuoju” masalu tapo australai Amyl and the Sniffers. Prieš kelis metus jų pasirodymą Berlyne iš po nosies “nugriebė” pandemija. Šiandien jie tokio dydžio klubuose jau nebegroja ir yra bene ryškiausias australų muzikinis eksportas. Vėliau pasipylė ir daugiau kozirių: Einsturzende Neubauten, Deafheaven, Chat Pile ir kiti.
Faktas, kad tą patį savaitgalį Vilniuje pirmą kartą pasirodys The Cure kiek sunervavo. Nors kelis kartus jau matyti, labai norėjosi “kiurus” išgirsti Kalnų parke, bet… teko stebėti apsalusių draugų storių srautą iš Katovicų ir guostis, kad “gydymas” iškeistas į varginančią 3 dienų pasirinkimo laisvę.
Ir štai pro sodų bendriją “Kombatant” jau leidžiamės link gerai pažįstamo slėnio. Šalia esančiame Muchowieco oro uoste leidžiasi nedideli lėktuvėliai, horizonto liniją paįvairina anglies kasyklų bokštai. Praėjimo procedūra šiemet ypatingai sklandi ir pro iš konteinerių padarytus vartus patenkame į “OFF’ą”.
Praleidžiame šiemet Groningene matytą Joshua Idehen ir Celine Dessberg (aprašymas: David Byrne, Chet Baker ir tradicinė mongoliška muzika skamba intriguojančiai), o The Surf Curse įkūrėjo, dainininko ir būgnininko Nick Rattigan projekto Current Joys stebime viena ausimi ir akimi, nes a) sutinkame pažįstamą iš įdomią muziką Lietuvon vežančių “Facial Tumor Bookings” b) festivalyje valgyti ir gerti galima tik specialiose teritorijose, o jos yra nutolusios nuo scenų.
Paliekame Vilniuje matytus Black Country New Road (ar kas nors dar atsimena utopinį “8 festival” Lukiškėse?) dėl zamroką grojančių W.I.T.C.H. Prieš kelis metus prisikėlę afrikiečiai su vakariečių pagalbą groja gana monotoniškai. Vokalistas Jagari (nuo rolingo Džiagerio) pasakoja, kad jis kilęs iš kaimo, kur nėra kelių ir elektros. Šalia stovintis lenkas linksmai replikuoja, kad augo panašiose sąlygose.
Nesužavėti reperio Earl Sweatshirt, nudreifuojame prie mažiausios scenos, skirtos įvairiems lenkų scenos atradimams. Vroclavo-Krokuvos kvintentas Kielichy džyrina swans’iškai monotonišką noise / kraut roką ir prirenka pilną apylinkę žmonių. Domintų didesnėje scenoje su didesniu garsu. Žmonės prašo pakartot, bet “OFF’e” viskas suskaičiuota ir negalima išlipt iš skirtų rėmų.
Fone dundant The Flaming Lips, pro maistus ir gėrimus, einame link “OFF’n Jazz” scenos, buvusios “Literatų kavinės”, kur groja “alternatyviausia” lenkų džiazo scenos grupė Błoto. Pasirodo, tokių kaip mes gerokai daugiau nei talpina ši palapinė, todėl hiphopuojančio afrobyto ir elektronika paįvairinto džiazo klausome tiesiog šalia – nieko nematome, bet girdime – galbūt tai ir yra tikroji nešališka klausymo patirtis? Beje, džiazui “OFF’as” skiria vis daugiau dėmesio – pusė festivalio merčo buvo skirta būtent šiai scenai. Kad publikai tai patinka, rodė beveik nuolat perpildyta palapinė.
Praleidę prieš 7 metus “Kablyje” grojusius HTRK iš Australijos, pasirenkame paslaptingus ir intrigujančius Los Thuthanaka iš JAV. Paslaptingus, nes jų nėra socialiniuose tinkluose. Intriguojančius, nes: 2025 m. “Pitchfork’o” Metų albumas, patekęs ir į “The Wire” top3 bei Venecijos bienalės musica Sidabrinio liūto laureatai. Brolio ir sesers duetas, pasidabinęs įspūdingais psichodeliniais kostiumais, veda į psichodelinį post-ajahuaskos transą, kuriame ataidi Andų ritmai ir šiuolakinė elektronika. Ekranuose sukasi naiviai moderni grafika. Klausai ir nesupranti, bet kažkas traukia – garantuotai prileido kažko į ausis ir nuspaikino. Tokie pusiau trenkti grūdamės į autobusą namo.
Šeštadienis prasideda nuo pasikeitimų programoje, kuriuos praneša festivalio appsas. Kelios grupės susikeitė vietomis, didžiojome scenoje pasitinka visai nieko grupės iš Varšuvos Bujaturla. Atrodo, “OFF’as” po truputį atsigręžia į tuos laikus, kai festo programoje daugumą sudarydavo vietiniai atlikėjai. Galbūt tai įtakoja ir festivalių, o kartu – ir piniginės, tuštėjimo metas, bet mes nieko prieš susipažinti su lenkiška muzikos scena. Kaip ir visame kame mūsų kaimynai sparčiai žengia į priekį.
Sukame prie “Orlen” (taip, taip, ši kompanija stipriai mecenuoja kultūrą, sportą ir mokslą; kitas scenas rėmė “MBank”, lenkiškas “Opus’as” – radijo stotis “Trojka” ir “Blik” mokėjimų paslaugos) scenos, kur Ludzie Wschodu (įdomios lenkų grupės Allarme projektas) groja kultinį post-punk albumą “Nowa Aleksandria”. Šiemet šiam Siekiera šedevrui sukanka 40 metų – 1986-aisiais ne visi suprato šį šaltą monotonišką skambesį, tačiau šiandien neįtikėtina, kokia muzika skambėjo dar jeruzelskinėje Lenkijoje. Lietuvos atitikmuo galėtų būti, jei, tarkim, Fellas grotų Sa-Sa “Paskutines dainas” ar panašiai. Dėl tokio verta praleist kitoje scenoje grojusius, bet “Ment’e” jau matytus airius Madra Salach.
Toliau kraustomės pas “Devo ant steroidų” – prakaituotą amerikiečių rokenrolą Frankie and The Witch Fingers. Skriedami ant plastiko lavinos, rokeriai iš Indianos kviečia švęsti kartu – pilna “Trojka” palapinė visiškai tam pritaria. Taip galėjo skambėti mūsų Egomašina, jei būtų labiau susiveržę.
Visai kitokia nuotaika laukia iškart po to – gretimoje scenoje ruošiasi legendiniai vokiečiai Einsturzende Neubauten. Jų lyderį Blixą Bargelą teko matyti akomponuojant Nick Cave “blogio sėkloms” ir atliekant Kylie Minogue partiją dainoje “Where the Will Roses Grow”, vėliau Blixa solo pasirodė Rygoje ir Kaune. Bet pamatyti visą EN su visais jų vamzdžiais, benzino bakais, pirkinių vežimėliais, šiuklių dėžėmis ir kitais “instrumentais” – visai kita patirtis. Nors kirbėjo mintis eiti airius The Mary Wallopers, bet specifinis Blixa balso tembras (kažkuo primenantis Werner Herzog – norėčiau, kad jis praneštų apie pasaulio pabaigą) sulaikė, o visas EN teatras nusivedė paskui gana ramų, bet labai įtraukiantį setlistą. Šalia pagyvenusių grupės narių, bosu ir balsu įtikinamai mojavo tik šiemet prisijungusi Josefine Lukschy. Blixa pasakojo apie savo dukrą, tapusią sūnumi, Berlyno gatves, kuriose užaugo, Weddingo rajoną. Viena tų koncertų-patirčių, kuriai tyliose vietose kiek trukdė tik gretimais soundčekinantys Chat Pile iš Oklahomos.
Pastarųjų vokalistas kiek nustebino, pareikšdamas padėką lenkams už… kino režisierių Krzysztofą Kieslowskį ir prisipažindamas, kad “Blue” yra myliausia trilogijos dalis. Visos šios intelektualios kalbos skambėjo tarp negailestingo slugde volo. Sako, iš pradžių grupės nariai slėpėsi po sceniniais pseudonimais, kad darbdaviai nežinotų, kuo jie užsiima laisvalaikiu. Šiandien jie nuo scenos atvirai tyčiojasi iš darbdavių ir kuria apie juos dainas. Vienas retų sunkesnės muzikos momentų šiemetiniame “OFF’e”.
Daugumai alpstant Yung Lean & Bladee repuko debesyse (spėjam, būtent šie švedai paskatino šeštadienio sold out’ą), atsiduriam “seniausios arabiško repo grupės” DAM. Nuo 1999-ųjų kvartetas maišo liaudies motyvus ir ritmiką su šiuolaikinėmis temomis. Kadangi grupė iš Palestinos, neišvengiama ir politikos, nors vienas MC sako, kad netiki sienomis ir tautybėmis, nori, kad visų pirma būtų vertinamas menas, tačiau dabartinis genocidas verčia stoti ant barikadų. Požiūrį iš moteriškojo rakurso atvirai dėsto charizmatiška Maysa Daw. Pasirodymą gal per dažnai nutraukia pasakojimai ir tekstų vertimai – apie vidurnaktį publika nori judėti. Atkreipk dėmesį, kaip ryškiai arabiškame repe tariama “R”.
Paliekame šeštadienį su Clams Casino ir Sega Bodega.
Sekma diena prasideda nuo Eksperimentinės scenos – anksčiau joje praleisdavom beveik visą festivalį, bet šįkart čia užsukom tik dabar. Britų dueto Getdown Services tikslas vienas – padaryti gerą tūsą bet kokiomis priemonėmis. Tam jie ima geriausią iš įvairiausių žanrų ir užpila ant viso to ironiško padažo, o pabaigai teškia savo Beastie Boys “Sabotage” versiją.
Prieš keliolika metų, kai dar važiuodavom į koncertus Rygoje (dabar latviai važiuoja į Vilnių), “Ore” redaktorius keliavo ten klausytis The Smiths ex-vokalisto Morrissey. Tuo tarpu didžiojoje “OFF’o” scenoje šiemet – The Smiths ex-gitaristas, kuris truputį ir padainuodavo, Johnny Marr. Liejasi dainos, bet sunku kažką naujo pridėti, kai preityje prikūrei tiek hitų – didžiausio publikos palaikymo susilaukia, žinoma, The Smiths šlageriai, kuriuos visi moka mintinai. Viskas baigiasi kuliminaciniu “There Is A Light That Never Goes Out”.
Truputį parymoję pas Joanne Robertson, nusprendžiame, kad tokios muzikos geriau klausytis namuose, scenoje beveik nejudanti mergina su gitara ir tiek. Bet muzika labai graži – tokia shoegaze’inė Sinead O’Connor.
Pusė dešimtos pagrindinę sceną užima australai Amyl and The Sniffers. Šalia maloniai pakimusios Amy bosine groja… Lakota Vella iš pankroko grupės Public Figures. Pasirodo, OG bosistas Gus Romer laikiniai pasitraukė iš grupės (bet žadėjo sugrįžti). Nežinau, ar Lakotas taip lengvai užleis savo pozicijas – ji labai tinka prie “sniferių”. Rokenrolas gyvas ir jis gyvena Australijoje! Nuotaikų skalė nuo Minor Threat iki Dolly Parton. Amy pastaba, kad “lenkai turi gerus šnicelius” sukelia kreivas šypsenas.
Toliau sekmadienis nusileido dar žemiau ir sunkiau – Deafheaven. Prieš keliolika metų jie Vilniuje apšildė Russian Circles. Prieš kelis metus dienos šviesoje atnašavo savo epinį “Sunbather” “OFF’e”. Atrodė, pastaraisiais metais San Francisko blackgaze’riai išsikvėpė, tačiau pasirodymas šiemet Katovicuose priminė, kokie jie vis dėlto geri ir kiek turi savyje energijos. Truputį gaila, kad Motiejūnas pradėjo groti ba. ir paliko savo Au-Dessus. Deafheaven vokalistas George Clarke atrodė labai geroje formoje, dar labiau išlavinęs savo neįtikėtiną vokalą. Jis prašė energijos, publika jos davė ir tai buvo magiška.
Po tokios nokdauno, emo tėvukai, “Sub Pop” grunge amžininkai, Sunny Day Real Estate tebuvo fonas atsigavinimo pertraukėlėje.
Šiemetiniai off-atlaidai baigėsi simboliškai su grupe, kurios pavadinime minimas dievas – LSD and the Search for God. 2007-aisiais susikūrusi grupė yra išleidusi tik du EP, tačiau vadinama shoegaze klasika. Po trijų dienų garso apeigų į transą išėjusi publika po vidurnakčio jų klausė sėdėdama, gulėdama, užsimerkusi, gal kažkas ir tripino (nors festivalis visiškai ne druggy ir net ne per daug alko). Puiki kosminė pabaiga, kurioje persipina My Bloody Valentine ir Slowdive trajektorijos.
Įsižeminimui norime pastebėti, kad festivalių infrastruktūra juda pirmyn. Tvankiuosius ir tamsiuosius toitoi’jus “OFF’e” kai kur pakeitė moduliniai kompleksai, kurių kabinose yra ne tik apšvietimas, bet ir… keramika!
Komentarai