Nuo 2003-ųjų nedideliame Vokietijos miestelyje Saarlouis, netoli Prancūzijos ir Liuksemburgo, savo pasąmonės rūbinėse pasiklydę merginos ir vaikinai groja viskuo, kas pasitaiko po ranka. Jų muzika tokia pat spalvinga, kaip ir jų egzotiški kostiumai. Visa tai truputį primena švedus Goat, tačiau Datashock toliau nuo skandinaviškos Afrikos ir arčiau improvizuotos Pink Floyd, Amon Düül, Harmonia ir naujesnių projektų kaip Sunburned Hand Of The Man psichodelikos.
Šiandien apranga – ne tik praktinė, bet ir komunikacijos priemonė, kalbanti apie žmogaus pomėgius, pajamas, pažiūras. Supaprastėjus gamybos procesui, atsirado daug dizainerių, dažnai – neturinčių nieko bendro su VDA kostiumų katedra ar kitu profesionaliu auklėjimu. Bet pilnomis galvomis šviežių, netikėtų, išskirtinių idėjų. “Mother Eleganza” (toliau – ME) trio nuolat provokuoja savo šunų ėdalo kaulais-kryžiais-pakabukais ir panašiais.
Retai taip būna, kad “Ore” kalbintų grupę, prieš tai negirdėję nė vieno jų kūrybos akordo. Tiesa sakant, tokio atvejo ir nepamenu. Tačiau, kai vienoje kūrybinėje erdvėje susikerta Vladas Dieninis (AVaspo, Luumm), Gediminas Jakubka (Flesh Flash, Vilkduja) ir Gintas Rožė (Spooky Campfire Stories, Verslo Rizikos Rezervas), tai ne juokais intriguoja.
2004-ųjų lapkritį “Ore” pirmą kartą paminėjo jau legenda tapusį pavadinimą: “Šeštadienį pribaigt nukeliavau į “Stereo45”…” Įdomiausi dalykai, vykę tame Jogailos gatvės pusrūsyje, tegu lieka jų liudininkų atsiminimuose, tačiau faktas, kad ši vieta “pagimdė” ne vieną šokių muzikos veikėją ir reiškinį: nuo “Nesakyk Mamai/Metal on Metal” iki “Minimal Mondays”, nuo “Partyzanų” iki kitų elektrinių žaibų.
Už lango brėkšta juodai baltas ūkanotas rytas. Kambaryje be užuolaidų sklando prietema, už lango rūksta kaminai, stūgauja uosto kranai ir slenka tykusis Donas. Kažkur Rusijos pietryčiuose. Horizontą rėmina grubūs gamyklų ir fabrikų kontūrai. Skamba britiškosios industrinės post-punk bangos atgarsiai. Groja nerusiška muzika su rusiškais tekstais. Utro (rytas – vert. iš rusų k.)