Pirmą kartą peržiūrėjus filmą susimąsčiau: ką aš dabar mačiau? Filmas gana fragmentiškas, du perskilę ir vis į kitus vaizdus pereinantys ekranai sukuria neįprastą patirtį. Pradžioje bandai klausyti ir sekti paskui pasakotoją, tada jį pameti, tuomet jis tampa poetišku. Vaizdai veikia savarankiškai, be paaiškinimo.
Rytoj, lapkričio 27d., 19:00 “Mello” Vilniuje vyks VIDEOGRAMOS’25 muzikinės programos vakaras, kviečiantis publiką į eksperimentinę garso ir vaizdo patirtį. Vakarą pradės Londone kurianti garso menininkė ir tyrėja Sandra Kazlauskaitė, o po jos pasirodys du Libano eksperimentinės scenos kūrėjai, Sary Moussa […]
Vos tik užgeso salės šviesos ir pasigirdo pirmieji „Welcome to the Pleasuredome“ akordai, atmosfera persitempė kaip styga. Dūmai, raudonai mėlynas apšvietimas ir vienas žingsnis į sceną – Carl Craig, pakėlęs ranką, pasveikino publiką be žodžių. Nuo pat pirmų sekundžių ore tvyrojo nerami energija, tokia, kokią pajunti prieš audrą.
Elizos Kubarskos dokumentinis filmas „Paskutinė ekspedicija“ (2024 m.) apie vieną garsiausių alpinisčių pasaulyje – Wanda Rutkiewicz. Kuri 1992 m. Nepale, pakeliui į Kangčendžungos viršūnę dingo. Dokumentika konstruojama iš kelių sluoksnių. Režisierė Eliza Kubarska pasitelkia tiek savo pačios nufilmuotą medžiagą: pokalbius su Wandos bendražygiais, vietiniais Nepale, vienuoliais, tiek ir archyvinius kadrus iš Wandos Rutkiewicz gyvenimo: jos asmeninius įrašus, dienoraščius, televizijos archyvus.
„Šviesi ateitis“ (rum. Viitor Luminos) – 2024 m. dokumentinis filmas, tyrinėjantis 1989 m. Pchenjane vykusį XIII jaunimo ir studentų festivalį, kuriame dalyvavo tūkstančiai jaunų žmonių iš įvairių socialistinių šalių. Režisierė Andra MacMasters naudoja archyvinę medžiagą, nuosekliai atkurdama festivalio atmosferą, kuri leidžia žiūrovui pajusti tiek renginio energiją, tiek vaizduojamą ideologinį paveikslą.