Jei kada nors ir tikėjausi scenoje išvysti tiesiogine to žodžio prasme gargaliuojančią dainininkę, tikrai neįsivaizdavau, kad ji bus 1) choro dirigentė 2) profesionali sopranė 3) estė.
Dž. W. Bušas rodo fuck’ą, vietoje jo veido – užpakalis, vienišas demonstrantas prieš policininkų skydus, global warming, be free, fuck the system – tokios tradicinės temos Sanatorijos viršelyje. Būtų artimiau jei fuck’ą rodytų Imbrasas, Paksas ar bent Brazauskas.
Elektroninis jų pasirodymas nuskambėjo lyg miglotas šėlsmo, vykusio vasarą, atgarsis: „fa-fa-fa, neužmirškite mūsų“.
K.Krachto romanas „1979“, nors ir mažesnės apimties ir neprikimštas politikos, sukrečia ne mažiau, nei Orwello pranašystės.
Ketvertukas tvarkingai groja dainas iš naujausio albumo Ode to J. Smith (2008). Paeiliui. Vienu momentu net suabejoju (o juk visai nereikia), gal netyčia čia fonograma?