Damien Rice arba pritrūko pinigų, arba norėjo sukelti ypatingus sentimentus gerbėjams, prieš penkerius metus jo klausiusius Londono „Union” (Vienybės? Santarvės?) koplyčioje.
Prieš „Michael Nyman Band” koncertą pertekliaus ir nepaaiškinamos linksmybės atmosfera apima Filharmoniją nuo tualetų iki turkio spalvos baro. Puošnūs, įsismaginę lankytojai užtvindo koridorius, perpildo salę. Aukšta kokybė ir prestižas – šio vakaro nerašytas devizas – šviečia žinomų veikėjų, nežinomų gražuolių ir pasaulietinio gyvenimo kronikininkų akyse.
Pagaliau padedami festivalio “Virus”, ištarėme stambų ir skambų “Valio!” rokui. Šio koncerto laukiau su nekantrumu, manau, jog tokia buvau ne viena (ir ne vienas). Išgirdusi pirmuosius gandus apie vyksiantį renginį, apskambinėjau draugus, pažįstamus, vis “netyčia” praeidavau pro Jaunimo centrą, gal pamatysiu kokį plakatą ar skrajutę, kažką, kas patvirtintų jog jis įvyks.
Emir Kusturica nusibodo, išsikvėpė, tapo paviršutiniška savo paties genialumo iškamša. Jo naujausias filmas „Pažadėk man” – nuvalkiotas, sentimentalus ir neįdomus anekdotas
Prie durų pasijaučiau lyg būčiau patekusį į geidžiamiausią šeštadienio vakarėlį. Minia žmonių, kurios dalis netenka kantrybės ir eina į MilkBarą, o ši vėl prisipildo naujais, maldaujančiais (taip, taip, man 20, bet sausį bus 21, įleiskit, prašau, įleiskit!!!) žmonėmis.