Amžinai pirmakursis istorikas Skirma Leonidą pravardžiuoja negražiai… O gal būtent dėl to Skirma štai jau pakeitė tris universitetus ir antriems metams apsistojo VU istorijos fakulteto pirmame kurse. Gal būtent dėl to, kad Skirma, skirtingai nei Leonidas, domisi tik istorija ir kontekstualiu humoru, o psichologijos, anglų kalbos ir t.t. egzaminų dažnai net neina laikyti.
Pradėdamas šią recenziją tiesiog turiu prisipažinti, kad Pečas, kaip mes jį švelniai pravardžiuojame, man dėsto TV žurnalistiką. Taip, jis mane muštruoja, kad taisyklingai sėdėčiau prieš kamerą ir į ją kalbėčiau, kad neregzčiau štai tokių ilgų sakinių kalbėdamas masinei auditorijai ir taip toliau.
Kai kam tai buvo eilinė penktadienio naktis. Man – šventė. Prisipažinsiu, jau senai nebuvau patyręs to jausmo, kai atsibundi ryte su šypsena, o mintyse vis kartoji „jau jau jau“. Panašiai būdavo vaikystėje per Kalėdas, paskutinę mokslo metų dieną ar laukiant gimtadienio dovanų.
Eksperimentinė muzika man asocijuojasi su apsipūtusiu studentu, kuris bendrabučio kambaryje tampo šeštą gitaros stygą, karts nuo karto padarydamas pauzę ir pasakydamas „this shit really hits you, man“. Mano bei aplinkinių įsivaizdavimas gal ir skirtųsi, bet visi sutinka, kad populiarios eksperimentinės muzikos nelabai yra.
Energetikos muziejus, manau, galėtų drąsiai pretenduoti į metų geriausios šokių muzikai skirtos erdvės titulą. Pirmiausia, ką pajunti, atėjęs į šią nuostabią, apleistą vietą – tai jau savaime tvyrančią, taip išsiilgtą, retokai jaučiamą tą stebuklingą undergroundo atmosferą. Jokios dirbtinai sukurtos prabangos, reklamos, patogių „sofkučių“ ir išblizginto grindinio.