Šis 2003 metais sukurtas Igno Jonyno filmas daug kuo panašus į „Šokantį kirminą“ – istorija pasakojama detektyviškai, estetiškas filmavimas ir garsas, sudėtingas siužetas. Istorija tokia – pas savo sūnų į kalėjimą atvyksta mama, kadaise palikusį jį iš karto po gimdymo. Ji bando įtikinti savo sūnų išduoti savo draugus, nusikaltimo bendrininkus, ir vykti su ja į Prancūziją, kur ji dabar gyvena. Įtikinėdama ji nupasakoja jo tėvo ir senelio gyvenimus.
Ignas Jonynas šiaip jau yra teatro režisierius, surežisavęs daugiau nei dešimt spektaklių. Jo naujausio filmo veiksmo vieta – taip pat teatras, kur vaidinama Ruggero Leoncavallo (dėl kurio operos „Bohema“ Vilniuje dabar išprotėjęs kiekvienas save gerbiantis snobas) opera „Pajacai“. Šios XIX a pabaigos operos esmė – parodyti gyvenimą tokį, koks jis yra iš tikrųjų, būtent – be pagražinimų ir kaukių.
Įdomu, ar A. Mickevičiaus bibliotekoje jau veikia Dano Browno debatų būrelio padalinys „Johno Fowleso magija“? Sociologiniu požiūriu įvairių kompetencijų skaitytojai galėtų diskutuoti apie Viktorijos (Beckham) laikų romaną, kurį Johnas Fowlesas parašė tokiu britišku akcentu, kad Meryl Streep net gavo Oskarą už sugebėjimą laužyti liežuvį ir kompleksuotos XIX a. visuomenės prietarus, kildavusius daugiausiai iš sublimacijos.
Andrius Pulkauninkas įmontuotas į interviu prabyla: “Tai buvo pirmas bandymas Lietuvoje parodyti muzikinį spektaklį su šiuolaikiniu šokiu.” Nežinia, kiek objektyvios tiesos jo žodžiuose, bet spektaklį pažiūrėti smalsu. Vienas projekto iniciatorių – Rokas Radzevičius grupės “Skylė” įkūrėjas ir vienas Lietuvos hipių festivalio “Gėlių naktys” organizatorių.
Apskritai dauguma muzikos, pasiekiančios mūsų ausis iš Rusijos, yra tikras šūdas. Dauguma – tai Naujosios Vilnios daugiabučių sienas drebinantys, chirurgine plastmase atsiduodantys ir puikiai prie sostinės taksisto Genadijaus odinės liemenės derantys ritmai, persmelki pigia meile, „Sovetskoje“ šampanu bei traukiniais tarp Penzos ir Čeliabinsko.