Šv.Valentino dienos nemėgau niekada. Visos tos širdelės, „Ai lav ju“ ir eilės prie gėlių turgelio S. Konarskio gatvėje kėlė norą sudeginti visa tai, kas raudona ir už du litus įsigytą miniatiūrinę JAV vėliavą išimties tvarka. Bet, kaip teigia japonų išmintis, „nespjauk į šulinį, iš kurio vėliau gali tekti gerti“.
Tai ne Grammy ir ne MTV. Ir net ne “awardsai”. Užsukome tiesiog į smagų gimtadienio vakarėlį, kur raudonas jautukas jaukiai apglėbęs pilaitę Vilniaus centre, vis siūlė save draugams, atėjusiems į jo šventę. Už akių jautukas šypsojosi: “Nemiegosit, vaikai, neBEmiegosit!”. Bet šypsena apgaulingas dalykas.
Būtų didžiausia neteisybė, jei mes labai rimtai žiūrėtume į praėjusį penktadienį praūžusius „Hip-hop apdovanojimus 2006“ ar net piktintumėmės jais, nes jie – tai tiesiog hiphopo subkultūros jaunystės išraiška su savo neva idealistiniais polėkiais, drąsia ir iššaukiančia apranga bei rėkavimu apie gatvės vertybes.
Įėjusi į Planetariumą, aš supratau, kada ratai šiemet nemadingi. Matyt, rastamanų PR dirba. Pradžioje kalbėję maksimum triskiemeniais žodžiais (dža – gandža – džamaika ir bobmarli), jie prisiskaitė dvasinės literatūros ir paskleidė žinią, kad rūkyti žolę yra sveika ir rekomenduotina, ir visi tūsovščikai, paniekinę chemiją, ėmė investuoti į žemės ūkį ir kanapių industriją.
Mano butas Paryžiaus priemiestyje, galvoje tokia sumaištis kaip per Harrod’s išpardavimą, o mano gyvenimas telpa į 100 puslapių. Aš kaip šprotas plaukioju didžiuliame lėbautojų būryje, kol prašvinta dar vienas rytas ir skaudančia galva krentu į draugės lovą. Prisigert ir gerai pasidulkint yra viskas, dėl ko kasdien atsimerkia mano akys.