Anna von Hausswolff – Iconoclasts art rock, post-rock Pirmieji šio albumo singlai kiek nustebino savo skambesiu — ženkliai apmažėjo neoclassical darkwave elementų, o jų vietą užėmė trankesni, postrokiški garsai. Tas pats vyrauja ir visame albume — ir ką čia vyrauja, […]
Apie San Sebastiano kino festivalį man papasakojo draugė, praėjusiais akademiniais metais mainams išvažiavusi į Madridą. Kadangi abi esame baigusios „Skalvijos“ kino akademiją ir savo ateitį norime sieti su kinu, kaip sakė draugė, šiame festivalyje sudalyvauti yra „privaloma“. Tuo metu dar nežinojau, kad kitą rudenį „bazuosiuosi“ Prancūzijoje, Bordo mieste, nuo San Sebastiano nutolusiame per nepilnų keturių valandų kelionę autobusu.
Vos tik užgeso salės šviesos ir pasigirdo pirmieji „Welcome to the Pleasuredome“ akordai, atmosfera persitempė kaip styga. Dūmai, raudonai mėlynas apšvietimas ir vienas žingsnis į sceną – Carl Craig, pakėlęs ranką, pasveikino publiką be žodžių. Nuo pat pirmų sekundžių ore tvyrojo nerami energija, tokia, kokią pajunti prieš audrą.
Elizos Kubarskos dokumentinis filmas „Paskutinė ekspedicija“ (2024 m.) apie vieną garsiausių alpinisčių pasaulyje – Wanda Rutkiewicz. Kuri 1992 m. Nepale, pakeliui į Kangčendžungos viršūnę dingo. Dokumentika konstruojama iš kelių sluoksnių. Režisierė Eliza Kubarska pasitelkia tiek savo pačios nufilmuotą medžiagą: pokalbius su Wandos bendražygiais, vietiniais Nepale, vienuoliais, tiek ir archyvinius kadrus iš Wandos Rutkiewicz gyvenimo: jos asmeninius įrašus, dienoraščius, televizijos archyvus.
„Šviesi ateitis“ (rum. Viitor Luminos) – 2024 m. dokumentinis filmas, tyrinėjantis 1989 m. Pchenjane vykusį XIII jaunimo ir studentų festivalį, kuriame dalyvavo tūkstančiai jaunų žmonių iš įvairių socialistinių šalių. Režisierė Andra MacMasters naudoja archyvinę medžiagą, nuosekliai atkurdama festivalio atmosferą, kuri leidžia žiūrovui pajusti tiek renginio energiją, tiek vaizduojamą ideologinį paveikslą.