Artūro Areimos premjera Vilniaus senajame teatre reflektuoja miesto žmogaus tvarumo ir egzistencinės prasmės klausimus. Susidėti skyrybos ženklus šiuo atveju reiktų patiems žiūrovams: režisierius primygtinai klausia, kur yra riba tarp miesto ir žmogaus, kas yra žmogus mieste, miestas žmoguje, kūnas ir egzistencija miesto kontekste.
Atsimenu, jog pirmą kartą apie Vezuvijaus ugnikalnio išsiveržimo nelaimę, kuomet buvo sunaikintas Italijos miestas Pompėja ir aplinkinės vietovės, sužinojau per istorijos pamokas, nors gal iš istorinės knygos. Taip pat pamenu matytas nuotraukas žmonių, suakmenėjusių nuo išsiveržusios ugnikalnio lavos. Iš vienos pusės atrodė žiauru, jog turime tokį palikimą iš šios katastrofos, bet tuo pačiu jis tarsi primena apie tai, kas buvo, primena praeitį ir leidžia jos nepamiršti.
„Kaip tai viena eini į reivus?“ – kilsteli antakį ne taip seniai pažįstamas vaikinukas, žvilgsniu, pilnu klausimų ir nesupratimo, laukdamas kažkokio patikslinimo. „Na taip, viena. Aš dažniausiai nieko net nekviečiu. Man taip patinka“, – šypteliu ir viduje žinau, kad daugiau […]
Antri metai kuomet lankausi Šoblės kino festivalyje, galima sakyti, įkritau pakankamai vėlai ir visada pagalvoju, kodėl anksčiau apie jį nežinojau. O šiais metais stebėjausi, jog jau penkiolikti metai, kai festivalis gyvuoja. Itin struktūruotai apie festivalį parašyti nepavyks. Galbūt todėl, kad […]
Kol vietinės reikšmės “maminukai” galvojo, kuo apsirėdyti, pudravosi nosis, patys sau svarbūs tarp “glamūrinio” areninio betono laukė eilėje “sušaudymui” prie sienelės ir, ak-o-ne, buvo šokiruoti metalinio Luctus vidurinio piršto, keliavome į festivalį “Ment” Liublijanoje, kur pagrindinį vaidmenį atliko Muzika, o visas kitas kOntentas vaidino epizoduose.