Kol mados kritikas ir blogeris aiškinasi, kas ir kodėl pateko ar nepateko iš i n j e k c i j os į in f e k c i ją, kviečiu mesti vieną žvilgsnį – vienu įkvėpimu į konkurso užkulsį […]
Pačioje praėjusio amžiaus pabaigoje Kultūros ministerija delegavo kinotyrininkę Gražiną Arlickaitę rūpintis festivalio „Kino pavasaris“ programa. Jos iniciatyva festivalis išplėtė geografiją ir filmų skaičių. Po kelių metų susikirto vis labiau šeimyninį versliuką įsukančios Vidos Ramaškienės bei minėtos kinotyrininkės ambicijos – 2003-aisiais pastaroji sukūrė savo “kino rudenį” – “Scanoramą”.
Aplankytų koncertų ir festivalių gausa su laiku, nori nenori, žmogų padaro išrankų. Kartais net ciniškai. Visgi nuolat ir naiviai siekiantį paveikių, išskirtinių, gyvų muzikinių patyrimų. Rugpjūtį, pakurstyta šio išrankaus cinizmo, sumišusio su melomanišku idealizmu, leidausi į beveik du mėnesius trukusią muzikinę kelionę.
Jau daug metų (iš tikrųjų – nuo 2003-ųjų) Rygoje vykstantis meno ir muzikos įvykis „Skaņu mežs“, po pernai labai gerai praleisto laiko, suviliojo ir šiemet. Pensininkai ir vėl susiruošė į festivalį. Šį kartą apsigyveno dar prabangesniame viešbutyje. Pusryčiams gėrė šampaną, pietums valgė juodus ikrus, o vakarienei ir desertui mėgavosi eksperimentine muzika.
Šiandien Kaune ir Klaipėdoje prasideda Vilniaus dokumentinių filmų festivalis. 13-asis renginys pateisino velnio tuzino skaičių: į atidarymo filmą „Kino keliautojai“ dėl biurokratinių/logistinių kliūčių neatvyko režisierius Amit Madheshiya, kažkas susirgo, kažkas susilaužė koją, bet festivalio garlaivis visgi išplaukė. Kalbant apie dokumentinį […]