Šunys loja, karavanas eina, o visame tame beprasmiško pasaulinio cirko kontekste pasibaigė dar vienas – šiais metais jau 67-as – Berlyno filmų festivalis. Kasmetinėmis šventėmis, kaip Kalėdos ar panašaus plauko užsiėmimai, o šiuo atveju – kino šventėmis, galima džiaugtis jau vien dėl to, kad kasmet besikartojantis ritmas sudaro iliuziją, kad pasaulis vis dar laikosi tam tikros logikos.
Dvi valandos noir filmų scenų viena po kitos atliekamos trijų aktorių baltų lempų įrėmintoje kubo formos scenoje. Dvi valandos su psichopatais režisierės Gintarės Minelgaitės aka GoraParasit pirmojoje „Kaip kine“ kinomansų serijoje „Psycho“. Kiekvienas mūsų pilnas paslapčių, pagundų, abejonių, neigiamų emocijų […]
Kol mados kritikas ir blogeris aiškinasi, kas ir kodėl pateko ar nepateko iš i n j e k c i j os į in f e k c i ją, kviečiu mesti vieną žvilgsnį – vienu įkvėpimu į konkurso užkulsį […]
Pačioje praėjusio amžiaus pabaigoje Kultūros ministerija delegavo kinotyrininkę Gražiną Arlickaitę rūpintis festivalio „Kino pavasaris“ programa. Jos iniciatyva festivalis išplėtė geografiją ir filmų skaičių. Po kelių metų susikirto vis labiau šeimyninį versliuką įsukančios Vidos Ramaškienės bei minėtos kinotyrininkės ambicijos – 2003-aisiais pastaroji sukūrė savo “kino rudenį” – “Scanoramą”.
Aplankytų koncertų ir festivalių gausa su laiku, nori nenori, žmogų padaro išrankų. Kartais net ciniškai. Visgi nuolat ir naiviai siekiantį paveikių, išskirtinių, gyvų muzikinių patyrimų. Rugpjūtį, pakurstyta šio išrankaus cinizmo, sumišusio su melomanišku idealizmu, leidausi į beveik du mėnesius trukusią muzikinę kelionę.