Antroji Paryžiaus džiazo festivalio dalis nebuvo tokia džiaugsminga kaip pirmoji. Vos spėjome apraudoti prancūzų rinktinės pralaimėjimą Europos futbolo čempionate (bent mano kaimynai paryžiečiai jį dramatiškai įvardino kaip fin du monde – pasaulio pabaigą), minint Bastilijos dieną Nicoje įvykdytas kruvinas išpuolis. Pamažu, po sausį įvykdytų teroristinių atakų atsigaunantys prancūzai vėl pateko į uždarą baimės ratą: atidėti masiniai renginiai, suaktyvėjo nacionalistinės grupės, itin aršiai reaguota į neadekvačius politikų, skatinančių „susigyventi su terorizmo idėja“, pasisakymus… Norėjosi kuo greičiau pabėgti nuo šios įtampos, bent mintimis nusikelti toli toli, vėl pajusti gyvenimo džiaugsmą.
15-asis “Open’er” man buvo antrasis. Dar nespėjus atsisveikinti su šiuo festivaliu 2015-aisiais, pradėjau planuoti grįžimą į tą 4 dienų muzikos gerbėjų rojų. Ir ne be reikalo – šių metų “Open’er” tapo lyg susitikimu su senu draugu, kuris, tiesa, buvo daug grandioziškesnis su savais pliusais ir minusais.
Grįžtant iš Roskildės (danai kalbėdami praryja “d”) kultūrinių pabėgėlių stovyklos aka “Roskilde Festival”, Kopenhagoje pažįstami paklausė “Kodėl būtent Roskildė?” Sutrikau ir net nesugebėjau rišliai suformuluot, kodėl po 7 metų pertraukos, išbandęs “Primavera Sound” Barselonoje, “Melt!” Vokietijoje, “Off” Katovicuose, “Positivus” Latvijoje, vėl grįžau į kiaulių fermas buvusioje sostinėje, kurios festivalio metu virsta 4-uoju didžiausiu miestu Danijoje.
Birželio pradžioje Vincennes pilies pašonėje įsikūrusiame Gėlių parke (Parc Floral) 23-ią kartą startavo Paryžiaus džiazo festivalis. Šių metų renginio programa pasiūlė spalvingą muzikinę kelionę bei galimybę pažinti net aštuonių skirtingų pasaulio šalių džiazo kultūrą. Prancūzija, Belgija, Šveicarija, JAV, Ispanija, Armėnija ir Kuba delegavo būrį daug žadančių atlikėjų, meistriškai derinančių klasikinio džiazo tradicijas bei eksperimentinės muzikos šėlsmą.
“Kino pavasaris”, atsiprašau, Vilniaus kino festivalis “Kino pavasaris” kasmet pučiasi vis labiau ir nežinau, ar man tai patinka. Raudoni kilimai ir black tie, prezidentai ir ministrai, putojantis kefyras, pompastika ir konfeti… Net festivalio prezidentė su vos-ne-steampunk suknele. Tikėtina, ir to matyt siekia organizatoriai, kad Vilniaus kino festivalis taptų solidžiu pasaulio sinefilų renginiu, o jame pasižymėję filmai dėtų jo laurų vainikėlį ant savo plakatų.