Sekmadienį Vilniuje kukliai ir be kai kuriems lietuviškiems festivaliams būdingo dirbtinio patoso baigėsi „Scanorama“.
Kai ketveri metai laukimo pateisinami su švelniai pamišėliška elegancija. Šįsyk – panirus į oranžinį debesį ir blaškantis tarp kosmoso ir žemės.
Iš pradžių jaučiausi nejaukiai, nes vieni mano kedės kaimynai mane suprato kiti – nelabai. Čipsai (šiandien pasitaikė lenkiški) ir Scanoramos atidarymas – du, vienas nuo kito neatsiejami dalykai.
Trečiasis muzikos ir meno festivalis buvusiame prastos avalynės fabrike “Lituanika” Kaune sako: „Kai nuvažiuoja stogas, atsiveria dangus“. Ar tai – naujųjų “Fluxus ministerijos” patalpų krikštynos?
Vienas nuostabus užsienio kritikas pataria – „reikia garso takelio filmui apie vaiduoklišką skalbyklę? Kreipkis į Burialą.“