Organizatoriams laikas apsispręsti, ar jie nori ir toliau likti įstrigę praeityje (treniruoklių salės estetika), ar pasiryš žengti bent žingsnelį į ateitį, kuri neįmanoma be eksperimentų.
“Jei tu žinai, kad čia yra ranka…” yra parodos, kurios tikriausiai nebuvo, bet kuri bet kada gali įvykti, atkūrimas.
Tai kodėl visgi moterų festivalis? Ar jų filmai kažkuo kitokie nei vyrų? – paklausė manęs kolega.
Kažkada vėlyvą rudenį visą savaitę blaškiausi svaigdama, kaip noriu perskaityti knygą, kurios vien pavadinimas skambėjo kaip nuostabus stebuklo pažadas. Kalbu apie Paul Robert Smith „Naktį parke aukštai medyje su ežiuku“.
Palinkėsime Tomo Donelos “Atsisveikinimui” būti liūdnojo lietuviško kino pabaiga.