Dvi valandos noir filmų scenų viena po kitos atliekamos trijų aktorių baltų lempų įrėmintoje kubo formos scenoje. Dvi valandos su psichopatais režisierės Gintarės Minelgaitės aka GoraParasit pirmojoje „Kaip kine“ kinomansų serijoje „Psycho“. Kiekvienas mūsų pilnas paslapčių, pagundų, abejonių, neigiamų emocijų […]
Kol mados kritikas ir blogeris aiškinasi, kas ir kodėl pateko ar nepateko iš i n j e k c i j os į in f e k c i ją, kviečiu mesti vieną žvilgsnį – vienu įkvėpimu į konkurso užkulsį […]
Pačioje praėjusio amžiaus pabaigoje Kultūros ministerija delegavo kinotyrininkę Gražiną Arlickaitę rūpintis festivalio „Kino pavasaris“ programa. Jos iniciatyva festivalis išplėtė geografiją ir filmų skaičių. Po kelių metų susikirto vis labiau šeimyninį versliuką įsukančios Vidos Ramaškienės bei minėtos kinotyrininkės ambicijos – 2003-aisiais pastaroji sukūrė savo “kino rudenį” – “Scanoramą”.
Aplankytų koncertų ir festivalių gausa su laiku, nori nenori, žmogų padaro išrankų. Kartais net ciniškai. Visgi nuolat ir naiviai siekiantį paveikių, išskirtinių, gyvų muzikinių patyrimų. Rugpjūtį, pakurstyta šio išrankaus cinizmo, sumišusio su melomanišku idealizmu, leidausi į beveik du mėnesius trukusią muzikinę kelionę.
Jau daug metų (iš tikrųjų – nuo 2003-ųjų) Rygoje vykstantis meno ir muzikos įvykis „Skaņu mežs“, po pernai labai gerai praleisto laiko, suviliojo ir šiemet. Pensininkai ir vėl susiruošė į festivalį. Šį kartą apsigyveno dar prabangesniame viešbutyje. Pusryčiams gėrė šampaną, pietums valgė juodus ikrus, o vakarienei ir desertui mėgavosi eksperimentine muzika.