Prie kolonos sėdi vaikinukas ir fantastiškai pučia lūpinę armonikėlę (prie jo mergina – “Rytas.” Jis – “Nesakiau taip!” Ji – “Sakei vadink mane Rytu.” Vėl vaikinukas – “Ne, sakiau vadink mane Ryčiu.”), pro jo kojas ritasi nuo scenos krentantys dūmai, po kuriuos pašėlusiai laksto vaikai, užkliūvantys už žilo 80mečio su lagaminu (jį koncerto pabaigoj užkalbino kažkokia mergina stovėjusi už manęs: “…mums įdomu, kas jus sieja su šita muzika?” 80metis: “O aš maniau norit iš manęs pasijuokt.” Ji: “Ne, mums tik…” Griaudėja muzika, nieko negirdžiu ir vėl keistasis ponas: “aš mokytojas.”
Pasaulis pagal grupę IR VISA TAI, KAS YRA GRAŽU YRA GRAŽU jau 13-a metų yra gerokai pasviręs, tačiau jei tau pavyks atidaryti dureles savo pakaušyje, pro jas įbildės linksmai-liūdnas margaspalvis cirkas. Staiga priešais stovėjęs jaunuolis krenta ant žemės be sąmonės. Į mane žiūri pastėrusios nejudančios akys.
Tradiciškai aplankėme “Muzikinio Angaro” sezono pristatymą. Kaip jau buvo rašyta, ten renkasi visiškai kitokia publika, nei į kokius “grūvus”. Šiemet jie – dar labiau pasenę, pasunkėję ir žvilgančiais veidais. Ką aš žinau?
A.Mamontovo albumo pristatymas LITEXPO parodų rūmai, 2001-10-25 Pusė dvylikos dienos, o šešiolikto maršruto troleibusas, vežantis pro LITEXPO parodų rūmus – pilnutėlis. Masė jaunų žmogelių, pabėgusių iš pamokų/paskaitų ir kuriems galvoje tik “hyrousai”, “kveikai”, greitas internetas – tikrai, juos kaip muses […]
Penktadienio vakarą Operos ir baleto teatro prieigose blaškosi kelios užsienietės. “Kur čia…?” – pradeda jos ir aš šypsodamasi moju ranka ir sakau: “Just around the corner on the right you’ll see the crowd”. Prie “Vaidilos” teatro Jakšto gatvėje būriuojasi jaunimas ir girdėti pažįstamas bum-bum-bum.