Mono per visą pasirodymą neištarė nė žodžio bei niekaip kitaip neparodė ypatingo dėmesio, tačiau grodami tiesiog preparavo susirinkusiųjų jausmus ir emocijas, prisiliesdami prie intymiausių pasąmonės užkaborių.
Pasijutau pagautas į matrioškos spąstus, suspaustas kažkur tarp dviejų jos sluoksnių.
Iš salės nesklido dievinimo, garbinimo ženklų, nors Barbara Carlotti ir JP Nataf jų nusipelno ir netgi, atrodo, patys tai žino.
Bet kurios kolonėlės gali pagroti Rammstein, bet kai kurios iš jų groja „Rammstein“ uždėjus bet ką, net ir Mocartą..
„Būrys apsvaigusių paauglių“ ir kolegos verslininkai į susitikimą su ex-Gravel lyderiu ateitų, jei gitaros jo rankose ir nebūtų – pakaktų aštraus liežuvio, įprastos egocentriškumo dozės ir meilės „Sienos“ publikai.