Keista, bet Latvijos sostinė tą vakarą tingiai snaudė. Nebuvo ekstravagantiškų gotų, gatvėmis nesivalkiojo girti turistai ir nesikabinėjo prie vietinių norėdami išsiaiškinti, kur yra pigiausio alaus baras. Sakytum, įprastas pirmadienio vakaras, kai skauda širdį dėl prabėgusio savaitgalio, o burnoje dar likęs švelnus tiramisu skonis..
Dabar jau suprantu – šventvagiška buvo manyti, jog Steve Reichas (prakilniai įkopęs į aštuntą dešimtį) yra praeitas etapas. Aišku – kam likimas buvo palankus, tas jau gerokai seniau atsiklausė meistro už kordono. Puikių interpretacijų netrūko ir Lietuvoje. Tačiau paskutinę akimirką išminties dievaitė paklausė: „Kodėl laikai atgyvena tai, kuo kliedėjai prieš dekadą?
Kitados galėtų būti privalumas pristatinėjant albumą ištrūkti iš žvaigždėmis ir prakaitu springstančių klubų ar senamiesčio barų ir nusibelsti į kiek mažiau dėmesio sau ir satisfakcijos reikalaujantį užkampį. Kur tavęs niekas nepažins, nepaspaus rankos ir su tavimi neišgers.
Iki šiol vilniečiui paaugliui išmokti profesionaliai išlieti savo visur besitaškančią energiją kino srityje galimybių nebuvo. Dabar šią galimybę sudarys Skalvija, po naujų metų pakviesianti į Skalvijos kino akademiją. Visą informaciją greitu laiku rasite Skalvijos interneto svetainėje, o aš tik pasidalinsiu įspūdžiais iš šio kino centro organizuotų kino stovyklų, arba workshopų.
Į festivalio „Gaida“ renginius nešdavausi gaidų dėklą ir sąsiuvinį su atliktais namų darbais. Žinojau – prie durų manęs paprašys parodyti, ko esu išmokusi. Man buvo nesunku tai padaryti – kaip ir pernai užduotys buvo iš privalomo bendrojo lavinimo kurso. Šį kartą buvo liepta pasikartoti PAN SONIC ir Mauricio Kagelio pamokas.