Visuomenėje egzistuoja įvairūs šeimyniniai reiškiniai. Šeimyniniai filmai, šeimyniniai ginčai, šeimyninės picos… Prie visos šios šeimynos galime pradėti priskaičiuoti ir šeimyninius vakarėlius. Šeimyninis vakarėlis – tai tokia šventė, kurios metu jautiesi lyg kažkieno vestuvėse ar giminės susitikime po vidurnakčio, kai visi jau gerokai „įšilę“ baubia šimtą kartų dainuotas dainas ir tokiu būdu atiduoda duoklę senosioms reivo tradicijoms.
Mano penktadienio vakaras neturėjo būti toks. Aš turėjau taupyt jėgas tam, kad po poros savaičių laikinojoje sostinėje prideramai galėčiau suklykti „Banzai !” ir pasinerti į nesveiko tekančios šalies atstovo skleidžiamo muzikinio gėrio glėbį. Ir visgi, įtakojamas piktų žmonių ir keistai pasisukus aplinkybių rateliui, atsidūriau „Muzikiniame angare“, kurį paskutinį kartą lankiau prieš penkerius metus, pasakęs, kad daugiau čia negrįšiu.
„We’re flying high/We’re watching the world pass us by/Never want to come down…“ – dainavo, mojavo, jautė visi n-tūkstančių tą šeštadienio vakarą susirinkusių. DM atvežė ne tik angelą, atvežė meilę, skausmą, jausmą, atvežė geriausią šių metų show Lietuvoje. Emocinis orgazmas įvyko gal ir ne visiems spektaklio dalyviams, tačiau laimingų veidų galėjai pamatyti daugiau nei tikėjaisi.
Tik grįžus iš Viduržemio jūros kurorto, Vilniaus pusnynai atrodo keistai. Ypač kai pro juos bėga šimtai labai jaunų žmonių, kurie visi veržiasi į didelę skardinę dėžutę, pavadinta “Siemens” arena. Užsukome tenai ir mes…
Jau antrą savaitgalį iš eilės, mano poilsio ir linksmybių prieškambariu tapo Vilniaus stoties mikrorajonas. Norėdamas šioje judrioje aplinkoje pavojų surasi daugiau negu žaislų, bet gero ūpo nešiojami žmonės penktadienį sukūrė ypatingai šiltą atmosferą ne kur kitur, o geležinkelio stoties antrajame aukšte. Tai tokia jauna, dar be papročių, post-industrinė slėptuvė, kuri vienam vakarui tapo “Nr.1” akcentu visiems IDM/Electronic “cut’ėms” ir “glitch’ams”.