Tik grįžus iš Viduržemio jūros kurorto, Vilniaus pusnynai atrodo keistai. Ypač kai pro juos bėga šimtai labai jaunų žmonių, kurie visi veržiasi į didelę skardinę dėžutę, pavadinta “Siemens” arena. Užsukome tenai ir mes…
Jau antrą savaitgalį iš eilės, mano poilsio ir linksmybių prieškambariu tapo Vilniaus stoties mikrorajonas. Norėdamas šioje judrioje aplinkoje pavojų surasi daugiau negu žaislų, bet gero ūpo nešiojami žmonės penktadienį sukūrė ypatingai šiltą atmosferą ne kur kitur, o geležinkelio stoties antrajame aukšte. Tai tokia jauna, dar be papročių, post-industrinė slėptuvė, kuri vienam vakarui tapo “Nr.1” akcentu visiems IDM/Electronic “cut’ėms” ir “glitch’ams”.
DR. GREEN susikūrė ir pradėjo groti lygiai prieš dešimt metų. Hm, man įdomu prisiminti, ką tuo metu veikiau aš. Nešiojau treningą su Liūtuko Simbos atvaizdu (iš Walt Disney pasakos “Liūtas Karalius“), džiaugiausi pirmaisiais savo gyvenime gautais kliošais, klausiau “Laisvosios bangos“ transliuojamo tikro roko, važinėjausi nuo sovietmečio užsilikusiu žaliu dviračiu.
„Tai kaip Paryžius?“, – klausia manęs taksi vairuotojas. Paprašau patildyti muziką. „Tai ne Paryžius“, – laužyta kalba atsakau – „tai Lithomania“, – ir subtiliai nusišypsau. Sutrikęs vairuotojas pradėjo sukinėti galvą dešinėn ir atgal, kol pagalvojęs, kad aš juokauju, pradėjo: „A, Lithuania, yes yes, of course“.
Jauna ir susivėlusi kaip aštuoniolikametė pankė, pašėlusi kaip rokenrolo ištroškęs hedonistas, rūsti kaip svilinantis metalisto žvilgsnis – Lietuvos alternatyvi scena pagaliau surengė pirmuosius apdovanojimus. Neblizgančius kiču, ir nekvepiančius prabanga, greičiau atsiduodančius alumi ir cigarečių dūmais. Nesurežisuoti, nesuvaidinti, chaotiški, kartais labiau primenantys turgaus aikštę nei oficialią ceremoniją. Pirmasis bandymas ir pirmasis kąsnis – atrodo šįkart blynas kiek aitrokas…